Obstrukuotos tuštinimosi sindromas – tai sutrikimas, kai žmogus patiria sunkumų atliekant tuštinimąsi. Dažnai šie sunkumai kyla dėl fizinių ar funkciškai veikiančių priežasčių: žarnyno kliūčių, raumenų ar nervinės veiklos sutrikimų, kartais – net dėl psichologinių veiksnių. Žmonės, kuriems pasireiškia šis sindromas, dažnai skundžiasi negalintys išsituštinti tiek dažnai, kiek reikia, arba ne visiškai išsituštinantys žarnyną. Nereti atvejai, kai pasireiškia užkietėjimas, o kartais – išmatų nelaikymas, kai ilgai užsilaikiusios išmatos ima tekėti pro žarnyno užkimšimą.

Tokie žmonės dažnai daug laiko praleidžia tualete, įtemptai stengdamiesi pasituštinti. Ilgainiui per didelis stūmimas ir kietos išmatos dar labiau silpnina ar pažeidžia raumenis ir nervus, lemiančius tuštinimąsi, todėl problema linkusi didėti.

Kaip ši būklė veikia organizmą

Obstrukuotos tuštinimosi sindromas – tai platus terminas, apimantis įvairias būkles, kurių pagrindinis ryšys – užsitęsęs vidurių užkietėjimas ir sunkumai tuštinantis. Šiam sutrikimui diagnozuoti reikia bent dviejų ar daugiau būdingų simptomų, pasireiškiančių nuolat bent 90 dienų laikotarpį:

Daugiau nei ketvirtadalyje tuštinimosi atvejų reikia stipriai stangintis.
Dažnai jaučiamas neužbaigto tuštinimosi jausmas.
Kietos išmatos daugiau nei 25% tuštinimosi.
Dažnai prireikia pirštais padėti išvalyti žarnyną.
Mažiau nei trys tuštinimosi per savaitę.

Šie simptomai dažnai tėra paviršius, po kuriuo slypi dar nediagnozuoti sutrikimai. Užsitęsęs vidurių užkietėjimas laikui bėgant sukelia papildomų sveikatos problemų, todėl kartais tampa sunku atskirti, kas buvo pirmiau – priežastis ar pasekmė.

Susiję įrašai

Žmonės, susiduriantys su šiuo sindromu, taip pat gali patirti:

Dubens dugno raumenų sutrikimų – raumenys ir nervai nesuderintai dirba tuštinantis.
Organų nusileidimą – kai šlapimo pūslė, gimda ar žarnynas pasislenka iš įprastos padėties.
Silpnesnį jautrumą tiesiojoje žarnoje – sumažėja jutimas, kad reikia tuštintis.
Baimę tuštintis – tiek sąmoningą, tiek pasąmoningą, kai žmogus stengiasi vengti sunkių ar skausmingų tuštinimųsi.

Kiek dažnas šis sutrikimas?

Remiantis statistiniais duomenimis, maždaug 18% suaugusiųjų susiduria su obstrukuoto tuštinimosi simptomais. Dažniau sindromas išsivysto moterims, ypač vyresniame amžiuje.

Obstrukuoto tuštinimosi sindromo simptomai

Žmonės, turintys šį sindromą, dažniausiai apibūdina jausmą, kai:

Reikia tuštintis, tačiau to padaryti nepavyksta.
Tuštinimasis tampa sudėtingas arba skausmingas.
Išmatų visiškai pašalinti nepavyksta – lieka neužbaigtumo pojūtis.
Atrodo, kad kažkas kliudo išeiti išmatoms.

Be šių pagrindinių simptomų, gali tekti:

Stipriai stangintis bandant ištuštinti žarnyną.
Palaukti ilgai, kol pavyks tuštintis.
Rankomis padėti pašalinti išmatas.
Nuolat vartoti laisvinamuosius ar klizmą.

Žmonės dažnai skundžiasi nuolatiniu diskomfortu, pilvo pūtimu, skausmu išangėje, pykinimu, nuovargiu ir apetito stoka. Kartais gali pasireikšti išmatų nelaikymas ar psichologiniai nusiskundimai, tokie kaip nerimas ar depresija.

Kodėl sunku tuštintis?

Šį sindromą lemia daugybė veiksnių, kurie gali būti tiek organizmo struktūriniai, tiek funkciniai. Fizinės priežastys dažniausiai susijusios su anatominiais pakitimais ar kliūtimis žarnyne. Funkciniai sutrikimai dažnai susiję su nervų ar raumenų veikla arba psichologiniais sutrikimais. Dažnai abi priežastys persipina, viena iš jų gali lemti kitos atsiradimą.

Struktūriniai (mechaniniai) sutrikimai gali būti:

Pakinimai dubens ar pilvo organuose – kai jie išsiveržia pro dubens dugną.
Pelvių organų nusileidimas – šlapimo pūslė, gimda ar žarnynas išsistumia į tiesiąją žarną ar išangę.
Izoliuotas tiesiosios žarnos opos sindromas – kai tiesiojoje žarnoje atsiranda žaizdelių.

Funkcinės priežastys dažniausiai yra:

Anizmas – kai sfinkterio raumenys nesugeba tinkamai atsipalaiduoti arba nėra pakankamo stūmimo.
Nusilpęs jautrumas tiesiosios žarnos srityje – tai gali būti susiję su nervų pažeidimu.
Psichikos sutrikimai – įvairios baimės, nerimas, depresija, obsesiniai-kompulsiniai ar valgymo sutrikimai.

Be to, šie pokyčiai gali būti nulemti nėštumo ir gimdymo, chirurginių intervencijų dubens srityje ar trauminės patirties.

Diagnozė ir tyrimai

Pirmame etape gydytojas detaliai išklauso paciento skundus ir vertina simptomų stiprumą. Dažnai naudojama speciali skalė, kurioje pagal balus vertinamas tokių nusiskundimų dažnis:

Stiprus stanginimasis tuštinantis
Neužbaigto tuštinimosi jausmas
Poreikis rankomis padėti šalinti išmatas
Pilvo diskomfortas
Nuolatinis klizmos ar laisvinamųjų naudojimas

Kiekvienai sričiai skiriami balai nuo 0 (niekada) iki 4 (visada); bendra suma gali siekti 20 taškų – kuo didesnis balas, tuo sunkesni simptomai.

Aukštas balų skaičius dažniausiai rodo lėtinį vidurių užkietėjimą, tačiau norint patvirtinti tikslią obstrukuoto tuštinimosi diagnozę, būtina atmesti paprastesnes priežastis ir atlikti papildomus tyrimus:

Skaitmeninis tiesiosios žarnos ištyrimas – gydytojas pirštais apčiuopia tiesiąją žarną, patikrina, ar nėra kliūčių, uždegimo, ar neįvykęs organų nusileidimas, įvertina raumenų refleksus.
Defekografija – radiologinis ar magnetinio rezonanso tyrimas, kurio metu stebimas tuštinimosi procesas, leidžiantis įvertinti vidaus organų padėtį ir funkciją.
Anorektalinė manometrija – specialaus balionėlio ir kateterio pagalba vertinama raumenų bei nervų veikla tiesiosios žarnos srityje.

Gydymo galimybės

Obstrukuoto tuštinimosi gydymas dažniausiai apima išsamų, ne vieną aspektą apimantį požiūrį, kadangi problemos šaknys būna įvairialypės. Dažnai efektyviausi pasirodo konservatyvūs gydymo būdai. Net jei problema išsprendžiama chirurginiu būdu, simptomai ne visada išnyksta ar gali sugrįžti, todėl itin svarbu spręsti visas galimas priežastis.

Pirmiausia gydytojai pataria:

Didinti skaidulų kiekį maiste iki 30–40 gramų per parą.
Gerti daugiau nei 2 litrus vandens per dieną.
Naudoti laisvinamuosius, klizmas ar žarnyno praplovimus savarankiškai namuose.
Užsiimti joga ar raminančiais kvėpavimo pratimais.

Kai simptomai susiję su nervų ar psichosomatiniais sutrikimais, kurie paliečia net du trečdalius pacientų, taikoma:

Biofeedback terapija – ypač efektyvi esant raumenų nesuderinamumui ar dubens dugno funkcijos sutrikimams.
Psichoterapija – esant emocinėms ar psichologinėms problemoms.

Jei nustatomos anatominės kliūtys (pvz., organų nusileidimas), o kiti būdai nėra veiksmingi, gali būti svarstomas chirurginis gydymas:

Galinis kolporafijos metodas, kai tiesioji žarna grąžinama į vietą.
Transanalinė rezekcija (STARR), kai tvirtinamas priekinis išangės ir tiesiosios žarnos jungties sienelė.
Rektopeksija – tiesiosios žarnos pritvirtinimas į natūralią padėtį, dažnai naudojant papildomą tinklelinę medžiagą ir kartais šalinant dalį storosios žarnos.

Prognozė ir gyvenimo kokybė

Apie 30% pacientų pasireiškia realus pagerėjimas taikant konservatyvias priemones. Dažnai reikia ilgai nuosekliai laikytis gyvensenos pokyčių, naudoti laisvinamuosius ar klizmas, tačiau tai gali ženkliai palengvinti kasdienybę. Tokios priemonės kaip biofeedback ar psichoterapija efektyvios, bet reikalauja laiko ir pastangų. Chirurginio gydymo rezultatai įvairūs, tačiau geriausi pasiekiami derinant jį su kitais gydymo metodais.