Šiuolaikinė medicina kartais primena mokslinę fantastiką: laboratorijose auginami audiniai, operacijose padedantys robotai, lazerinės technologijos. Visa tai – nebe vizijos, o realios priemonės, kurios kasdien gelbsti gyvybes.
Tačiau istorijoje medicinos praktika buvo gerokai kitokia. Dažnai trūko higienos, žinių apie ligų priežastis, o kai kurie metodai šiandien kelia nuostabą ar net siaubą. Pagal dabartines medicinos žinias daugelis jų buvo neveiksmingi arba net pavojingi, nors anuomet atrodė logiški ir „patikrinti“.
Neįprastos istorinės gydymo priemonės
Gyvūnų tulžis odos ir gleivinės pažeidimams
Medicinos praktikoje kai kuriose tradicijose gyvūnų tulžis buvo naudojama kaip gydomoji medžiaga. Aprašymuose minima, kad pitono tulžis tepta išoriškai gydant opas ir pažeidimus išorinių moters lytinių organų srityje. Tuo laikotarpiu tokios priemonės buvo siejamos su „valančiu“ ar „sausinančiu“ poveikiu, nors šiandien tokia taktika nebeturi vietos saugioje medicinoje.
Kituose šaltiniuose minėta ir dramblio tulžis – ją skiedžiant vandeniu bandyta mažinti blogą burnos kvapą. Dabartinė burnos kvapo samprata dažniau siejama su burnos higiena, dantenų ligomis, tonzilių problemomis ar virškinamojo trakto sutrikimais, todėl tulžies vartojimas šiuo tikslu atrodo ypač keistas.
Kokainas kaip „vaistas“ nuo įvairių negalavimų
XIX amžiuje dalis gydytojų kokainą laikė universalia priemone ir jį siūlė esant įvairiems simptomams – nuo prislėgtos nuotaikos iki migrenos ar dantų skausmo. Tuo metu priklausomybės ir žalingo poveikio rizikos buvo suprantamos kur kas prasčiau. Moksliniai duomenys rodo, kad tokios medžiagos gali sukelti stiprią priklausomybę ir rimtus sveikatos sutrikimus, todėl šiandien tai vertinama kaip pavojinga medicinos istorijos pamoka.
„Blogo kraujo“ idėja: kraujo nuleidimas ir dėlės
Viena seniausių praktikos formų – kraujo nuleidimas, kai pacientui tyčia pašalinama dalis kraujo. Tam naudotos dėlės arba metaliniai instrumentai. Šis metodas buvo paplitęs įvairiais laikotarpiais ir regionuose, nes ilgai vyravo įsitikinimas, kad ligas sukelia „perteklinis“ ar „užsistovėjęs“ kraujas.
Klinikinė patirtis ir vėlesnis medicinos mokslo vystymasis parodė, kad be aiškios indikacijos toks kraujo netekimas silpnina organizmą ir gali būti žalingas. Šiuolaikinėje medicinoje kraujo nuleidimas taikomas tik konkrečioms, aiškiai apibrėžtoms būklėms ir griežtai kontroliuojant procedūrą, tačiau istorinis „universalus“ taikymas laikomas klaidingu.
Sraigių gleivės karpoms
Europoje buvo paplitęs įsitikinimas, kad karpą galima „perkelti“ ar „sunaikinti“ per simbolinį veiksmą. Vienas aprašytų būdų – leisti sraigei peršliaužti per karpą, o vėliau sraigę sužeisti ar nužudyti, tikint, kad karpa sunyks kartu su sraige. Nors kai kurios odos ataugos gali savaime regresuoti, toks aiškinimas labiau atspindi to meto prietarus nei biologinius mechanizmus.
Hemorojus ir karšti įrankiai
Viduramžių laikotarpio aprašymuose minimas sunkesnių hemorojaus atvejų „gydymas“ prideginant pažeistą vietą įkaitintu instrumentu. Šiandien tai skamba drastiškai, tačiau anuomet, kai buvo ribotos nuskausminimo ir infekcijų kontrolės galimybės, gydytojai kartais rinkdavosi agresyvias priemones kraujavimui sustabdyti ar audiniui pašalinti. Dabartinėje praktikoje hemorojaus gydymas paremtas saugesniais metodais, o intervencijos parenkamos individualiai.
Kaukolės gręžimas spaudimui mažinti
Trepanacija – skylės suformavimas kaukolėje – istorijoje buvo taikoma įvairiais tikslais, dažnai siejant ją su „slėgio“ sumažinimu ar net dvasinių priežasčių aiškinimu. Archeologiniai radiniai rodo, kad dalis žmonių po tokios procedūros išgyvendavo, vadinasi, kartais būdavo pasiekiamas tam tikras praktinis tikslas, pavyzdžiui, po galvos traumos.
Vis dėlto pagal dabartines medicinos žinias tokios intervencijos reikalauja tikslios diagnostikos, sterilumo, anestezijos ir aiškių indikacijų. Istorinis trepanacijos taikymas be šiuolaikinių priemonių būtų laikomas itin rizikingu.
Vaikams siūlytas heroino sirupas nuo kosulio
XX amžiaus pradžioje kai kurios farmacijos reklamos pristatydavo heroiną kaip kosulį slopinantį preparatą, tinkamą net vaikams. Tuo metu dar nebuvo iki galo suvokta, kokia didelė yra priklausomybės ir perdozavimo rizika. Šiandien tokia praktika būtų neįsivaizduojama, o vaistų saugumas vertinamas daug griežčiau.
Sifilio gydymas sukeliant maliariją
Praeityje buvo taikyta idėja vieną ligą „gydyti“ sukeliant kitą: tyčia sukeliant maliariją bandyta pasiekti aukštą temperatūrą (karščiavimą), nes pastebėta, kad karščiavimo epizodai kai kuriais atvejais laikinai keitė sifilio eigą. Tai buvo laikoma proveržiu laikais, kai efektyvesnių priemonių trūko.
Tačiau maliarija pati savaime yra pavojinga ir gali baigtis mirtimi, todėl toks metodas buvo susijęs su didžiule rizika. Vėliau, atsiradus saugesniam ir veiksmingesniam gydymui, ši taktika buvo atsisakyta.
Šlapimas dantims balinti
Senovės Romoje buvo paplitęs įsitikinimas, kad dantis galima pašviesinti naudojant šlapimą, kuriame yra amoniako junginių. Iš šiuolaikinės perspektyvos tai atrodo nehigieniška, o burnos sveikatos priežiūrai taikomi kur kas saugesni ir efektyvesni metodai.
Arsenas nuo karščiavimo, galvos skausmų ir kitų ligų
Arsenas – labai toksiška medžiaga, tačiau šimtmečiais jis buvo naudojamas kaip priemonė nuo įvairių negalavimų: karščiavimo, galvos skausmo, tam tikrų infekcijų ar kraujo ligų. Tokios praktikos kilo iš ribotų terapinių galimybių ir iš to meto požiūrio, kad „stiprios“ medžiagos gali „stipriai“ veikti ligą.
Dabartinė toksikologija aiškiai rodo, kad arsenas gali sukelti sunkų apsinuodijimą ir ilgalaikę žalą, todėl istoriniai panaudojimai vertinami kaip pavojingi.
Ką tai parodo apie medicinos raidą
Šie pavyzdžiai atspindi laikus, kai ligų priežastys buvo menkai suprantamos, o gydymas dažnai rėmėsi tradicijomis, spėjimais ar pavieniais stebėjimais. Šiuolaikinė medicina vystėsi kartu su higienos, mikrobiologijos, farmakologijos ir klinikinių tyrimų pažanga, todėl šiandien sprendimai dažniau grindžiami veiksmingumo ir saugumo vertinimu.
Jei kyla klausimų dėl konkretaus gydymo ar saugių alternatyvų, įprasta rekomendacija – aptarti situaciją su sveikatos priežiūros specialistu, nes savarankiški eksperimentai su netinkamomis medžiagomis gali būti pavojingi.
