Hiperventiliacijos sindromas yra būklė, kai žmogų nuolat ar periodiškai ištinka nenormalaus kvėpavimo epizodai, kurių priežastis nėra aiški fizinė liga. Tokie priepuoliai dažniausiai prasideda staiga, trunka nuo kelių minučių iki valandos ir paprastai praeina savaime. Plačiau apie šią temą skaitykite straipsnyje Hiperventiliacijos simptomai, priežastys ir gydymas.
Turinys
Kas yra hiperventiliacija?
Hiperventiliacija arba vadinamasis per daug intensyvus kvėpavimas, pasireiškia sparčiu ir giliu kvėpavimu. Dėl to kraujyje sumažėja anglies dvideginio kiekis – ši būklė vadinama respiracine alkaloze. Toks pokytis sukelia kraujagyslių susiaurėjimą, taip pat ir tų, kurios aprūpina smegenis deguonimi. Todėl žmogus gali pajusti svaigulį, širdies plakimą, kvėpavimo trūkumą ir kitus nemalonius požymius.
Daugelis žmonių, kuriems pasireiškia šis sindromas, net nesuvokia, jog kvėpuoja neįprastai – paprastai jie tik pastebi keistus pojūčius, kuriuos išprovokuoja hiperventiliacija.
Hiperventiliacijos sindromo simptomai
Dažniausiai priepuoliai kyla reaguojant į stiprias emocijas arba be aiškios priežasties. Intensyvus kvėpavimas gali išlikti nuo kelių minučių iki valandos, po to pamažu praeina.
- Galvos svaigimas, silpnumo ar nualpimo pojūtis
- Kvėpavimo pasunkėjimas ar jutimas, kad trūksta oro
- Krūtinės skausmas ar spaudimas
- Greitas, dažnas širdies plakimas
- Galūnių ar burnos srities tirpimas, kutenimas
- Raumenų spazmai pėdose ir rankose
- Sunku susikaupti
- Dujų kaupimasis skrandyje, dažnas raugėjimas
- Burnos sausumas
- Galvos skausmas
Priežastys ir rizikos veiksniai
Kol kas nėra tiksliai aišku, kodėl atsiranda hiperventiliacijos sindromas. Kai kuriais atvejais epizodus sukelia stresas, baimė ar nerimas, o kartais jokio aiškaus paleidžiamojo veiksnio žmogus negali įvardinti.
Manoma, kad emocinis krūvis gali suaktyvinti organizmo „kovok arba bėk“ reakciją (simpatinė nervų sistema). Stresinėse situacijose organizmas reikalauja daugiau deguonies raumenims, todėl žmogus ima kvėpuoti greičiau ir giliau. Jei tokia reakcija įvyksta nereikalaujant fizinės apkrovos, gali išsivystyti hiperventiliacija.
Panikos priepuoliai ir hiperventiliacijos sindromas
Šie du sutrikimai yra skirtingi, nors simptomai gali sutapti. Panikos priepuoliai pasižymi staiga užplūstančia baime ir stipriais fiziniais pojūčiais be aiškios realios grėsmės.
Panikos sutrikimas fiksuojamas tada, kai tokių priepuolių žmogus patiria kartotinai, jie kyla netikėtai ir nėra susiję su kita medicinine ar psichologine liga. Hiperventiliacijos sindromas dažniau susijęs su ryškiomis emocijomis ar stresu, tačiau taip pat gali pasireikšti be išorinio paleidžiamojo veiksnio. Be to, hiperventiliacija kartais pati gali sukelti nerimą ar baimę.
Pastebėta, kad maždaug pusė žmonių, sergančių panikos sutrikimu, taip pat patiria hiperventiliacijos sindromą. Atvirkščiai, ketvirtadaliui sergančiųjų hiperventiliacijos sindromu pasireiškia ir panikos priepuoliai.
Diagnozės nustatymas
Būdingo, visiems vienodo tyrimo, patvirtinančio hiperventiliacijos sindromą, nėra. Gydytojai pirmiausia turi atmesti kitas galimas dažno kvėpavimo priežastis.
Išsiaiškinama žmogaus sveikatos istorija, užduodami klausimai apie simptomus. Atliekama apžiūra, dažnai pradedama nuo šių tyrimų:
- Saturacijos matavimas (pulso oksimetrija). Sergantiems šiuo sindromu deguonies kiekis kraujyje dažniausiai siekia 100%. Sumažėjęs rodiklis (< 95%) gali rodyti kitą ligą.
- Krūtinės rentgenograma – padeda įvertinti plaučius ir jų ligas.
- Elektrokardiograma (EKG) – skirta širdies būklei įvertinti.
Jei reikia, gydytojas paskiria papildomus kraujo tyrimus arba kitus vaizdinius tyrimus, kad būtų atmestos kitos galimos ligos.
Gydymas ir pagalba
Pagrindinės pagalbos priemonės yra nuraminimas ir kvėpavimo įpročių koregavimas. Jei nustatyta, kad nėra jokių kitų ligų, gydytojas paaiškina, jog epizodai nėra pavojingi sveikatai, ir pamoko specialių kvėpavimo pratimų.
Vienas iš efektyvių būdų – diafragminio (pilvinio) kvėpavimo treniravimas. Šią techniką rekomenduojama atlikti gulint ant nugaros: viena ranka uždedama ant krūtinės, kita – ant pilvo žemiau šonkaulių. Tada lėtai įkvepiama pro nosį, stebint, kuri ranka labiau pakyla. Svarbu, kad labiau judėtų pilvas, o ne krūtinės ląsta – tokia technika padeda lėtinti kvėpavimą ir sulaikyti hiperventiliacijos priepuolį.
Jeigu hiperventiliaciją lemia tokie sutrikimai kaip depresija ar stiprus nerimas, gydytojas gali pasiūlyti psichoterapiją ar vaistus šių būklių gydymui.
Prevencija ir savipagalba
Šios būklės visiškai išvengti dažnai neįmanoma, nes tikslios priežastys vis dar išlieka nežinomos. Vis dėlto tam tikros kasdienės priemonės gali padėti sumažinti epizodų tikimybę, ypač jei juos paskatina stresas ar nerimas. Rekomenduojamos priemonės:
- Reguliarūs kvėpavimo pratimai
- Fizinis aktyvumas ir sportas
- Progresuojantis raumenų atpalaidavimas
- Meditacija
- Joga
- Dėmesingumo (mindfulness) praktikos
Kada būtina kreiptis į gydytoją?
Nors hiperventiliacijos sindromas dažniausiai nepavojingas, svarbu žinoti atvejus, kada būtina pasitarti su sveikatos specialistu:
- Jei jaučiate skausmą, susižeidėte galvą, karščiuojate ar kraujuojate
- Simptomai stiprėja ar dažnėja, nors stengiatės taikyti savipagalbos priemones
- Pradeda atsirasti naujų, anksčiau nebuvusių požymių
Net jei tokie epizodai atrodo nekenksmingi, jie gali signalizuoti apie kitas rimtesnes sveikatos problemas, todėl pasikonsultuoti su gydytoju visada verta.