Mizofobija – tai stipri baimė užsikrėsti mikrobais ar būti užterštam. Šis nerimas dažnai virsta nevaldomu siekiu išvengti bet kokio galimo užteršimo. Neretai tokia būsena vadinama ir kitais pavadinimais: bacilofobija, bakteriofobija, germofobija ar verminofobija.
Kas yra mizofobija?
Mizofobija apibūdinama kaip per didelė ir nuolat lydinti baimė užsikrėsti mikrobais. Ši baimė peržengia įprastus higienos rūpesčius – ji virsta nuolatiniu galimo užsikrėtimo siejimu su realia grėsme sveikatai. Tokia būklė priskiriama specifinėms fobijoms, nes ji susijusi su tam tikra sukeliančia priežastimi – mikrobais ir užterštumu.
Žmonės, susiduriantys su mizofobija, taip pat dažnai patiria ir kitų baimių – pavyzdžiui, gali bijoti netvarkos (ataxofobija), labai mažų objektų (mikrofobija), ligų (nosofobija), mirties (thanatofobija) ar net gyvūnų (zoofobija). Kartais ši fobija lydi obsesinį-kompulsinį sutrikimą – tokiu atveju žmogus gali raminimo ieškoti per tam tikrus ritualus ar besaikį rankų plovimą.
Mizofobijos priežastys
Šios fobijos atsiradimą gali lemti tiek paveldimumas, tiek gyvenimo patirtys. Jei šeimoje yra nerimo ar obsesinių-kompulsinių sutrikimų atvejų, rizika susidurti su fobijų išsivystymu išauga. Vis dėlto, net ir esant palankiam fonui, tai nereiškia, kad žmogus būtinai patirs tokias problemas.
Svarbi ir aplinkos įtaka. Pavyzdžiui, jei vaikystėje ar suaugus dėl nešvaros ar užterštumo artimas žmogus susirgo ar net mirė, tai gali tapti stipria emocine patirtimi, kuri ateityje išprovokuos nevaldomą baimę mikrobams.
Mizofobijos simptomai
- Pastovios mintys apie užsikrėtimą ar mikrobų pavojų.
- Dėl baimės galima imtis kraštutinio elgesio, kuris trukdo kasdienybėje, pavyzdžiui:
- Rankų plovimas daug kartų iš eilės ar labai ilgai.
- Nuolatinis pirštinių dėvėjimas siekiant išvengti kontakto su mikrobais.
- Vengimas socialinių aplinkų, net jei jose dalyvauja artimi žmonės.
- Dažnas jų naudojamų daiktų, pavyzdžiui, pultelio ar automobilio vairo, dangstymas.
- Viešų vietų (restoranų, parduotuvių, tualetų) vengimas ir laiko trumpinimas jose.
- Greitas grįžimas namo išsigandus, kad gali būti užsikrėsta.
- Kelios dušo procedūros per dieną.
- Nuolatinis dezinfekcinio skysčio naudojimas susilietus su nepažįstamais paviršiais.
- Taip pat gali pasireikšti ir kūno reakcijos:
- Galvos „migla“.
- Dažnas nuotaikos svyravimas ir verkimas.
- Dirglumas, padidėjęs jautrumas.
- Alpimo pojūtis, lengvas galvos svaigimas.
- Širdies plakimo padažnėjimas.
- Vidinis neramumas.
- Drebulys.
- Padidėjęs prakaitavimas.
Diagnozė ir ištyrimas
Mizofobiją nustatyti gali psichikos sveikatos specialistas, dažnai ir po vieno vizito. Laboratoriniai ar instrumentiniai tyrimai įprastai nereikalingi. Pokalbio metu specialistas užduoda klausimus apie žmogaus kasdienybę, elgesio pokyčius, patirtus traumuojančius įvykius (ypač susijusius su užsikrėtimu ar „nešvara“) bei apie šeimos ar asmeninę istoriją.
Diagnozuojant taip pat svarbu suprasti, ar baimė stipriai paveikė žmogaus kasdienį gyvenimą – ar buvo atsiradę vengimai, ar buvusios mėgiamos veiklos dabar kelia nerimą dėl infekcijos galimybės.
Gydymo būdai ir valdymas
Mizofobijai įveikti dažniausiai taikoma ekspozicijos terapija. Tai procesas, kai žmogus, lydimas specialisto, po truputį susiduria su jį gąsdinančiomis situacijomis – pradedant nuo minčių apie mikrobus ir galiausiai pereinant prie realaus kontakto su galimai užterštais objektais ar buvimo viešumoje. Tokiu būdu baimė po truputį silpnėja, o įprasti „raminantys“ veiksmai tampa nebereikalingi.
Taip pat gali būti taikoma kognityvinė elgesio terapija, kurios metu mokomasi pažinti ir valdyti savo mintis, susijusias su užsikrėtimo baime. Ši terapija padeda keisti žalingus įpročius ir moko rasti naujus galimo streso įveikimo būdus.
Kartais, siekiant palengvinti nerimo ar nuotaikos sutrikimus, gali būti skiriami medikamentai, tokie kaip antidepresantai ar vaistai nuo nerimo. Tai nėra pagrindinis gydymo metodas, tačiau gali padėti įveikti paūmėjusias būsenas, ypač kai sunku išeiti į viešumą ar bendrauti su aplinkiniais.
Nemažai naudos duoda ir sveikatingumo praktikos – joga, meditacija, kvėpavimo pratimai. Jie padeda sumažinti įtampą ir išmokti ramiau reaguoti į nerimą keliančias situacijas.
Prevencijos galimybės
Žmonėms, linkusiems į nerimą ar obsesinius-kompulsinius veiksmus, pravartu rūpintis savo emocine sveikata. Svarbu laiku ieškoti pagalbos, mokytis atpažinti ir valdyti žalingas mintis apie mikrobus, stengtis sumažinti kasdienį stresą.
- Vengti žalingų įpročių – apriboti alkoholio vartojimą ir mesti rūkyti.
- Ieškoti užsiėmimų, padedančių nukreipti mintis ir mažinti įtampą.
- Išlaikyti artimus ryšius su šeima ir draugais.
- Atrasti naujus hobius ar veiklas, kurios leidžia pasimėgauti gyvenimu.
Gyvenimo prognozės
Mizofobija gali būti sėkmingai įveikiama, ypač jei imamasi kryptingo gydymo ir ilgainiui baimė tampa valdoma. Žmogus išmoksta atpažinti savo nerimą ir nebesivadovauti senais, ribojančiais įpročiais. Nors jautrumas mikrobams išlikti gali, tačiau žmogus geba gyventi visavertį gyvenimą, laisviau bendrauti ir judėti viešumoje.
Ką verta žinoti susiduriantiems su mizofobija?
Mizofobija dažnai įklampina į žalingą elgesio ratą, iš kurio sunku ištrūkti be pagalbos. Svarbiausia suprasti, kad ši baimė – įveikiama, ypač tuomet, kai žmogus ryžtasi pradėti gydymą. Pokyčių nepavyksta pasiekti per vieną dieną, tačiau atkaklumas ir tinkama pagalba leidžia ne tik palengvinti kasdienybę, bet ir atgauti laisvę gyventi be nuolatinio baimės jausmo.
