Ranidafobija – tai stipri, nelogiška baimė varlių arba rupūžių, priskiriama specifinėms fobijoms ir laikoma nerimo sutrikimo rūšimi. Žmogus, turintis šią baimę, gali suprasti, kad jo jaučiama baimė nėra pagrįsta, tačiau jos suvaldyti vis tiek nepavyksta. Išgirdus varlės ar rupūžės kurkimą, pamačius šiuos gyvūnus gyvai ar net paveikslėliuose, arba tiesiog apie juos pagalvojus, gali pasireikšti stipri baimė ir nerimas.
Kas lemia ranidafobiją?
Šios baimės atsiradimą lemia kelių veiksnių derinys. Dažnai svarbų vaidmenį turi paveldimumas – jei giminaičiai turėjo nerimo ar specifinių baimių, rizika išauga. Tam įtakos gali turėti ir kultūriniai prietarai bei pasakojimai – kai kurios bendruomenės varles bei rupūžes sieja su ligomis, blogu ženklu ar net užkeikimais, o pasakos apie žmones, paverčiamus varlėmis, formuoja neigiamą nuostatą. Reikšmingą vaidmenį gali turėti ir asmeninės patirtys: jeigu vaikystėje varlė staiga išgąsdino ar įvyko nemalonus kontaktas, šis išgyvenimas gali palikti ryškų baimės pėdsaką.
Ranidafobijos simptomai
Susidūrus su varlėmis, rupūžėmis ar net jas prisiminus, žmogų gali apimti nerimo arba panikos simptomai:
- Šaltkrėtis
- Galvos svaigimas ar silpnumas
- Gausus prakaitavimas
- Širdies plakimo pagreitėjimas
- Pykinimas
- Dusulys
- Drebėjimas
- Skrandžio ar virškinimo sutrikimai
Baimė dažnai lemia tam tikrą elgesį – žmogus gali vengti vietų, kur gali būti varlių ar rupūžių, netgi filmų, knygų ar nuotraukų, kuriose jos vaizduojamos. Kai kurie renkasi gyvenamąją vietą pagal gamtos sąlygas, kiti vengia ežerų, parkų, miškų, ar net atsisako dalyvauti veiklose, susijusiose su šiais gyvūnais.
Kaip nustatoma ranidafobija?
Specialių medicininių testų šios fobijos diagnozei nėra. Gydytojas ar psichikos sveikatos specialistas remiasi pokalbiu – įvertina, kokie simptomai pasireiškia, kiek laiko jie tęsiasi, kaip jie veikia kasdienį gyvenimą. Fobija laikoma ranidafobija, jei stipri ir neadekvati baimė ar nerimas kyla vos pagalvojus apie varles ar susidūrus su jomis, trunka mažiausiai pusę metų, žymiai trikdo gyvenimą ar kelia didelį stresą, iššaukia fizinius nerimo simptomus ir verčia vengti situacijų, kur galima sutikti šiuos gyvūnus.
Gydymo galimybės
Lengvais atvejais, kai žmogus gyvenime retai susiduria su varlėmis ar rupūžėmis, specialaus gydymo gali neprireikti. Tačiau jei baimė kelia diskomfortą, trikdo miegą ar sukelia kūno simptomų, verta kreiptis pagalbos.
Pagrindiniai pagalbos būdai:
- Kognityvinė elgesio terapija (KET). Tai struktūruotas pokalbis su specialistu, kurio metu mokomasi atpažinti ir keisti neigiamas mintis, susijusias su varlėmis. Kartais taikoma ir dialektinė elgesio terapija, kurios metu derinamos mintys ir kūno praktikos – pavyzdžiui, pusinis šypsenos pratimas kalbant ar galvojant apie varlę.
- Ekspozicinė terapija. Šios terapijos tikslas – laipsniškai susidurti su baimę keliančiu objektu kontroliuojamomis sąlygomis. Pradedama nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, animacinių varlių paveikslėlių peržiūrėjimo, vėliau pereinama prie realių varlių regėjimo, buvimo prie jų, o kartais net prisilietimo.
- Hipnoterapija. Šis metodas padeda pasiekti gilų atsipalaidavimą ir padidina atvirumą pokyčiams – sesijos metu siekiama sumažinti susijusios baimės apimtį.
- Vaistai nuo nerimo. Kartais prireikia preparatų, mažinančių nerimo ir fizinių fobijos simptomų stiprumą.
Prevencija ir rizikos mažinimas
Vis dar nėra aišku, kodėl kai kuriems žmonėms vystosi ranidafobija, todėl patikimų prevencijos būdų nėra. Tačiau svarbu stebėti savo emocijas ir rūpintis psichikos sveikata, kad baimės netaptų nekontroliuojamos ir neapsunkintų kasdienybės. Dažnai viena fobija gali išprovokuoti ir kitus nerimo sutrikimus, todėl laiku sumažinus baimę, apsisaugoma nuo didesnių psichologinių bėdų.
Prognozė ir įveikos būdai
Daugumai vaikų ar paauglių specifinės baimės, įskaitant ranidafobiją, silpnėja augant. Tačiau kai kuriems asmenims ši fobija gali išlikti ir suaugus.
Nors universalios „išgydymo“ priemonės nėra, tačiau reguliarus darbas su specialistu ir ekspozicinės terapijos metodai padeda daugiau nei 90 proc. žmonių, pritaikiusių šias technikas.
Kaip padėti sau
Nemaža dalis žmonių išmoksta kontroliuoti ranidafobiją ir su ja gyventi. Specialistai rekomenduoja į kasdienybę įtraukti streso valdymo būdus, tokius kaip kvėpavimo pratimai, raumenų atpalaidavimas, meditacija ar joga. Šios technikos mažina nerimą ir stiprina psichologinį atsparumą susidūrus su baimę keliančiomis situacijomis.