Scafolunarinė disociacija – tai būklė, kai du iš pagrindinių riešo kaulų – laivelio (scaphoid) ir mėnulio (lunate) – praranda tarpusavio ryšį ir pasislenka. Tarp jų susidaro plyšys, o judinant riešą, šie kaulai išsiskiria. Dažniausia priežastis – pagrindinio šioms struktūroms stiprumo suteikiančio raiščio pažeidimas.
Rizikos veiksniai ir dažnumas
Ši riešo trauma nėra labai reta – ji aptinkama maždaug 5 % visų riešo patempimų atvejų. Net 40 % visų distalinės stipinkaulio lūžių, ypač vadinamųjų vairuotojo lūžių, būna lydimi ir scafolunarinės disociacijos. Nors susirgti gali bet kas, pagrindinis pavojus kyla tiems, kurie užkrenta ant ištiestos rankos. Tai gali būti tiek kasdieninė nelaimė, tiek autoavarijų metu, kai stipriai laikomasi už vairo.
Scafolunarinės disociacijos priežastys
Dažniausias scafolunarinės disociacijos sukėlėjas – nuvertimas ant ištiestos rankos. Toks trauminis įvykis gali sumušti ar net visiškai perplėšti laivelio ir mėnulio sąnario raištį (scafolunarinį interosinį raištį). Kitos galimos priežastys yra:
- Stiprus suėmimas, pavyzdžiui, laikantis vairą autoįvykio metu.
- Paveldimas raumenų ir nervų silpnumas (spastinė paraparezė).
- Įgimtas raiščių laisvumas.
- Lėtinės uždegiminės ligos, pavyzdžiui, reumatoidinis artritas.
Scafolunarinės disociacijos simptomai
Pagrindinis šios būklės požymis – skausmas riešo nugarinėje pusėje, ypač stipriai spaudžiant ar suimant daiktus. Taip pat pasireiškia:
- Riešo skausmas jį atlošiant (tiesiant).
- Patinimas ir skausmingumas tiesiog virš riešo sąnario.
- Sumažėjusi rankos jėga, silpnėjantis suėmimas.
Diagnozavimo būdai
Atsiradus įtartiniems simptomams, atliekamas išsamus riešo tyrimas: gydytojas stebi, ar yra patinimas, spaudimo jautrumas, ribota judesių amplitudė. Taikomi šie papildomi metodai:
- Scaphoid’o poslinkio testas – tikrinamas kaulo stabilumas spaudžiant jį ir judinant riešą.
- Rentgeno nuotrauka leidžia išmatuoti tarpelį tarp laivelio ir mėnulio kaulų – jei daugiau nei 5 mm, galimas raiščio plyšimas. Kartais matomas „žiedo ženklas“, rodantis kaulo padėties pasikeitimą.
- MRT padeda matyti raiščio būklę ir patvirtinti plyšimą.
- Artroskopija – minimaliai invazinė apžiūra vaizdo kamera, leidžia įvertinti sąnarį iš vidaus.
Gydymo galimybės ir eiga
Pradėjus gydyti scafolunarinę disociaciją, pirmenybė teikiama skausmo mažinimui (analgetikai), riešo imobilizavimui įtvaru su nykščio fiksavimu, kad sumažėtų judėjimas ir audiniai galėtų gyti. Dažnai pacientą nukreipiama pas plaštakos chirurgą – operaciją rekomenduojama atlikti per pirmąsias šešias savaites nuo traumos.
Operacijos metu taikoma bendroji arba regioninė nejautra. Gydytojas atveria riešo nugarinę pusę, pašalina pažeistus audinius ir uždaro plyšį tarp kaulų naudodamas sausgyslę, siūlus ar metalinį sraigtą. Po operacijos žaizda užsiuvama, dažnai uždedamas gipsas.
Profilaktiniai patarimai
Sumažinti scafolunarinės disociacijos riziką galima imantis paprastų saugumo priemonių, ypač saugant save nuo kritimų. Rekomenduojama:
- Reguliariai stiprinti pusiausvyrą, koordinaciją ir raumenų jėgą.
- Laikyti namus tvarkingais, pašalinti kilimus, laidus, gerai apšviesti takus.
- Prireikus naudoti pagalbines priemones, pavyzdžiui, lazdelę ar vaikštynę.
- Rinktis batus su žemu kulnu, patikriu padu, užtikrinančiu gerą sukibimą.
Prognozė ir pasveikimas
Negydant laiku, scafolunarinė disociacija gali lemti lėtinius skausmus, uždegiminį artritą, riešo sąnario nestabilumą, sumažėjusią jėgą ir net viršutinio riešo sąnario degeneracinį artritą (SLAC wrist). Tačiau atlikus operaciją ir tinkamai gydantis, dauguma pacientų visiškai atkuria riešo funkciją per kelis mėnesius. Dažniausiai po operacijos reikia keletą savaičių nešioti gipsą – jį nuėmus prasideda reabilitacija, kurios metu grąžinama rankos jėga ir judrumas.
Kasdienybė po gydymo
Atlikus gydymą ir/arba operaciją, svarbu aptarti su gydytoju, kokios veiklos jūsų rankai yra saugios. Specialūs tempimo pratimai, kineziterapija padeda atgauti pilną riešo mobilumą ir grąžina jo stiprumą. Nuoseklus reabilitacijos planas leidžia greičiau grįžti prie įprastos kasdienės veiklos.
