Schistosomiazė – tai infekcinė liga, kurią sukelia parazitiniai plokščiosios kirmėlės trematodai, dar vadinami kraujo siurbikėmis arba šistosomomis. Šie parazitai priklauso Schistosoma genčiai ir dauginasi, gyvendami kitų organizmų, vadinamų šeimininkais, kūnuose. Kadangi parazitai maitinasi šeimininko ištekliais, tolimesnis jų gyvenimas kenkia žmogaus sveikatai.
Kaip plinta schistosomiazė
Schistosomų vystymosi ciklas prasideda gėlajame vandenyje, ypač ežeruose, upėse ar tvenkiniuose, kuriose gyvena tam tikrų rūšių moliuskai. Juose šie parazitai auga ir subręsta, o vėliau išleidžiami į vandenį bei gali patekti į žmogaus organizmą, kai oda kontaktuoja su užterštu vandeniu. Brandus šios lervos variantas turi šakotą „galvą“ ir sugeba prasiskverbti pro odą. Kartą patekę į kūną, jie ilgą laiką ten gali parazituoti.
Kuriems regionams būdingas pavojus?
- Dauguma Afrikos regionų (sub-Sacharinė Afrika, pietų Afrika, Magribo kraštai, Nilo slėnis Egipte ir Sudane).
- Pietų Amerikos šalys – Brazilija, Surinamas, Venesuela.
- Karibų valstybės – Dominikos Respublika, Gvadelupa, Martinika (rizika maža).
- Pietų Kinijos provincijos.
- Dalys Pietryčių Azijos, taip pat Filipinai, Laosas ir Kambodža.
- Korsikos sala.
Parazitas daugiausia paplitęs atogrąžų ir subtropikų šalyse, todėl vietiniai gyventojai bei keliautojai, besimaudantys natūraliuose vandens telkiniuose šiose vietose, ypatingai rizikuoja užsikrėsti.
Kam gresia šis susirgimas?
Infekcija gali užsikrėsti visi – pakanka liestis prie užkrėsto vandens baseine, upėje ar ežere. Net jei liga nebūdingas gimtajai šaliai, keliavimas į šalis, kuriose šistosomos paplitusios, padidina riziką. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje šios rūšies infekciją turi daugiau nei 230 milijonų žmonių.
Šią ligą galima aptikti ir pagal kitus pavadinimus, pvz., bilharzija arba moliuskų karštinė.
Schistosomiazės simptomai
Daugelis užsikrėtusiųjų iš pradžių nejaučia jokių pokyčių. Ankstyvieji požymiai gali pasireikšti vos po keleto dienų – odos niežėjimu ar bėrimu toje vietoje, kur oda lietėsi su užkrėstu vandeniu.
- Vėlesniu etapu, per 1–2 mėnesius nuo užsikrėtimo, gali prasidėti karščiavimas, šaltkrėtis, sausas kosulys, bendras raumenų skausmas.
- Negydant, po kelerių metų prasideda stipresni sveikatos sutrikimai: pilvo skausmas, padidėjusi kepenys, kraujavimas su šlapimu, sunkumas arba skausmas šlapinantis, kraujo priemaišos išmatose.
- Moterims gali kilti persileidimo rizika.
- Užsitęsus ligai, didėja randėjimo kepenyse ir šlapimo pūslės vėžio tikimybė.
- Retais atvejais parazitų kiaušinėliai nusėda galvos ar nugaros smegenyse – tada prasideda traukuliai,paralyžius ar nugaros smegenų uždegimas.
Ligos priežastys ir plitimas
Ligos priežastis – parazitai, kurie pereina savo vystymosi ciklą sutinkant tam tikriems gėlųjų vandenų moliuskams. Kirmėlės, subrendusios moliuske, patenka į žmogaus odą ir joje apsigyvena. Žmogus išskiria jų kiaušinėlius su šlapimu ar išmatomis atgal į vandenį, kur lerva vėl patenka į moliuską – šitaip ciklas tęsiasi, užkratas gali kartotis, ypač vaikams ir gyventojams, dažnai turintiems kontaktą.
Tarp žmonių tiesioginis užsikrėtimas nevyksta; šistosomiazės negalima perduoti žmogui iš žmogaus.
Šiuo metu tyrėjai ieško būdų, kaip ligą efektyviau kontroliuoti – kuriamos vakcinos ir ieškoma būdų suvaldyti moliuskų populiacijas vandenyje.
Kaip nustatoma schistosomiazė
Ligos diagnostika remiasi kiaušinėlių paieška šlapimo ar išmatų mėginiuose, kuriuos stebint per mikroskopą galima nustatyti užkrato buvimą. Kai kada reikalingas kraujo tyrimas, kad būtų patikslinta diagnozė.
Gydymas ir vaistai
Pagrindinis schistosomiazės gydymas yra vaistas prazikvantelis (dažniausiai vartojamas tablečių pavidalu). Tai anthelmintinių (kirmėles naikinančių) preparatų grupei priklausantis vaistas, veiksmingai naikinantis parazitines kirmėles.
Vaistą reikia išgerti su maistu ir vandeniu – dažniausiai pakanka vienos paros gydymo, kai dozė geriama iškart arba padalijama į tris dalis per dieną.
Prieš vartojant prazikvantelį būtina informuoti gydytoją apie visas naudojamas kitas priemones, maisto papildus ir galimas alergijas. Taip pat reikėtų pasitarti dėl tam tikro maisto vartojimo, pavyzdžiui, greipfrutų ar jų sulčių.
Galimi nemalonūs pojūčiai
- Galvos skausmas.
- Karščiavimas.
- Skausmas pilve arba pykinimas.
- Svaigulys.
- Niežulys.
- Bendras prastumas, vangumas.
Kaip sumažinti užsikrėtimo riziką
- Nereikėtų maudytis, plaukioti ar plauti drabužių gėlame vandenyje, ypač tose vietose, kuriose yra žinomas moliuskų ir parazitų paplitimas.
- Negerkite vandens iš ežerų ar upių – nors infekcija neužkrečiama per burną, lervos gali patekti per lūpų odą.
- Netikėkite nuomone, kad vanduo yra saugus, jeigu nėra aiškių įrodymų apie jo švarą.
- Nesikaitinkite ir nevykdykite žvejybos gėlo vandens telkiniuose rizikingose vietose.
- Jeigu vistiek teko sušlapti, stipriai ir nedelsiant ištrinkite odą rankšluosčiu – nors tai nėra visiškai patikima, gali sumažinti riziką.
Ligos eiga ir prognozė
Laiku paskyrus gydymą, galima visiškai pasveikti. Tačiau gyvenant regione, kur schistosomos paplitusios, būtina pasirūpinti prevencija ir vengti užterštų gėlo vandens telkinių, nes užsikrėtimo rizika išlieka visą laiką. Šiuo metu nėra vakcinos, kuri leistų apsisaugoti nuo infekcijos.
Nesigydant, schistosomiazė ilgainiui pažeidžia kepenis, virškinamąjį traktą, šlapimo sistemą. Moterims gali sukelti lytinių organų schistosomiazę bei padidinti riziką užsikrėsti kitomis ligomis dėl pažeistų audinių. Ši būklė siejama ir su šlapimo pūslės vėžiu.
Vaikams, kurie nuolat susiduria su infekcija, dažnai pasireiškia mažakraujystė ir blogėja fizinis augimas. Negydoma schistosomiazė gali baigtis mirtimi.
Kada būtina kreiptis į gydytoją?
Jeigu gyvenate ar lankotės vietose, kur schistosomiazė aktuali, ir pajutote niežulį, pakilusią temperatūrą ar šlapinimosi sutrikimų, būtina kuo anksčiau pasikonsultuoti su gydytoju. Taip pat rekomenduojama pasitikrinti, jei buvote užterštame vandenyje.
