Stostymas – tai kalbos sutrikimas, kuris trukdo natūraliai ir sklandžiai kalbėti. Dėl šio sutrikimo žmogaus kalba tampa nutrūkstanti, gali būti girdimos netikėtos pauzės ar pasikartojantys garsai, kartais ištariami žodžiai pasunkėja dėl nevalingų raumenų judesių ar įtampos.
Stostymo formos ir kas gali jį patirti
Stostymas pasireiškia keliais skirtingais pavidalais. Dažniausiai stostymas prasideda vaikystėje, kai dėl tam tikrų pokyčių smegenų vystymesi atsiranda raidos stostymas. Jei toks stostymas neišnyksta augant, vėliau jis vadinamas užsitęsusiu stostymu – šis dažniausiai lydi ir suaugusius. Kita forma – įgytas stostymas, kuris išsivysto po galvos traumos arba ligų, pažeidžiančių smegenis.
Stostymas diagnozuojamas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Berniukai šį sutrikimą patiria apie keturis kartus dažniau nei mergaitės. Raidos stostymas dažniausiai prasideda ankstyvoje vaikystėje – tarp 2 ir 7 metų, o dauguma atvejų išryškėja apie trečiuosius metus. Suaugusiųjų stostymas dažniausiai būna užsitęsęs, tačiau staiga atsiradęs stostymas gali liudyti apie rimtesnes smegenų problemas bet kuriame amžiuje.
Kiek dažnas yra stostymas
Vaikų tarpe stostymas pasireiškia 1–2,4 % jų amžiaus grupėje. Nuolatinis, nesumažėjęs stostymas tarp suaugusiųjų siekia apie 0,3–1 %. Informacijos apie įgyto stostymo dažnį vis dar trūksta.
Stostymo simptomai
Sklandi kalba reikalauja daugelio raumenų – veido, burnos, kaklo, kvėpavimo – suderinto darbo. Kai žmogus stostosi, šie raumenys staiga nevalingai susitraukia ar įsitempia, sutrikdydami kalbos eigą. Yra keli pagrindiniai stostymo požymiai:
- Garsų ar skiemenų kartojimas, ypač žodžio pradžioje – pakartojamas garsas ar skiemuo tol, kol išsakomas visas žodis.
- Ilginimas – kai garsas ar skiemuo ištęsiamas ilgiau nei įprastai.
- Pauzės žodžio viduryje, kurios nėra būtinos.
- Blokavimas – dažnas, neretai tylaus ar užpildyto „aaa“, „emm“ tipo garsais, sustojimas kalboje, tarsi kažkas blokuotų žodžius.
- Žodžio ar frazės keitimas kitais žodžiais, norint išvengti stringančio žodžio.
- Pernelyg stiprus ištariamų žodžių akcentavimas ar įtampa tariant žodžius.
- Vienaskiemenių žodžių, pvz., „aš“ ar „ir“, pasikartojimas.
Kitos stostymo ypatybės
Be pagrindinių simptomų, žmonės, turintys stostymą, neretai pastebi papildomus požymius:
- Raumenų įtampa „nuteka“ per žandų, kaklo, net pečių ir rankų raumenis.
- Papildomi judesiai, kurie dažnėja stostymo metu: dažnas mirksėjimas, žvilgsnio nusukimas, veido grimasos ar kumščio suspaudimas.
- Stresinės situacijos, nuovargis, jaudulys ar naujos temos plečiant pokalbį dažnai paaštrina stostymo požymius. Kai žmogus atsipalaidavęs ir pailsėjęs, kalba įprastai tampa sklandesnė.
- Ši būklė paprastai nepasirodo kalbant su gyvūnais, daiktais, garsiai skaitant ar dainuojant.
- Stostymas gali skatinti jaustis nepatogiai, sukelti nesaugumo ir gėdos jausmus. Tai dažnai susiję su padidėjusia nerimo ir depresijos rizika.
Stostymo priežastys
Tikslios stostymo priežastys nėra iki galo išaiškintos, tačiau žinoma, kad jas dažnai lemia kelių veiksnių visuma:
- Paveldimumas – jeigu šeimoje yra artimųjų, kurie stostosi, rizika vaikui stostytis padidėja tris kartus.
- Genetiniai veiksniai – genetiniai pokyčiai gali ne tik skatinti stostymo atsiradimą, bet ir nulemti ar laikui bėgant ši būklė išnyks.
- Smegenų struktūros ypatumai – asmenys, kuriems būdingas stostymas, dažniau turi smegenų sričių, atsakingų už kalbos raumenų valdymą ir koordinaciją, skirtumų.
Kaip nustatomas stostymas
Stostymo diagnozė dažniau remiasi simptomų stebėjimu ir paciento arba tėvų pateikiama informacija apie būklės pradžią, eiga bei situacijas, kuriose stostymas ryškėja. Dažniausiai vaiko stostymą pastebi tėvai ar gydytojas įprasto apsilankymo metu. Dažnam suaugusiajam, kuriam būdingas užsitęsęs stostymas, ši būklė prasideda vaikystėje.
Papildomų tyrimų paprastai neprireikia, išskyrus atvejus, kai stostymas atsiranda staiga suaugusiajame – tuomet gali būti atliekami galvos kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso (MRT) ar pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimai, siekiant išsiaiškinti galimas pagrindines priežastis, pavyzdžiui, galvos traumą, insultą ar naviką.
Stostymo gydymas
Pagrindinė pagalbos priemonė visais atvejais yra logopedinė terapija. Vaikams skirti specialūs užsiėmimai padeda lavinti kalbos įgūdžius ir įveikti stostymo požymius. Terapijos metodai bei užsiėmimų intensyvumas parenkami individualiai, atsižvelgiant į asmens amžių, stostymo pobūdį ir bendrą būklę.
Vaistai stostymui gydyti taikomi retai. Jie dažniau naudojami tada, kai stostymas lydimas nerimo ar depresijos. Tokiu atveju gali būti skiriami vaistai nuo depresijos ar nerimo, siekiant pagerinti emocinę savijautą ir netiesiogiai sumažinti kalbos sunkumus.
Kompensaciniai sprendimai ir rizikos
Logopedinė terapija paprastai nesukelia šalutinių poveikių ar komplikacijų. Vaistų nepageidaujamos reakcijos ar komplikacijos pasitaiko retai.
Ar įmanoma išvengti šios būklės?
Išvengti galima tik įgyto stostymo, kuris atsiranda po galvos traumų ar sunkių ligų. Riziką sumažinti galima rūpinantis savo sveikata bei saugant galvą nuo sužalojimų, o taip pat mažinant insulto priežastinius rizikos veiksnius.
Kokios yra stostymo perspektyvos?
Nors stostymas nėra pavojingas gyvybei, jis gali turėti įtakos emocinei gerovei ir pasitikėjimui savimi. Didžioji dauguma vaikų, kuriems nustatytas raidos stostymas, iki pilnametystės su tuo susitvarko savaime. Apie 90 % vaikų pasveiksta be intervencijos, o atkrytis galimas tik įgyto stostymo atvejais.
Sunkesniais atvejais, kai stostymas išlieka suaugusiųjų amžiuje, ši būklė dažniausiai trunka visą gyvenimą, tačiau tinkama logopedinė pagalba leidžia žmogui išmokti prisitaikyti ir valdyti nepatogumus. Įgytas stostymas gali būti laikinas arba nuolatinis, priklausomai nuo pagrindinės priežasties ir smegenų pažeidimo masto.
Stostymas dažnai turi įtakos psichologinei sveikatai – su stostymu susijusių vaikų nuo 12 iki 17 metų apie 40 % taip pat susiduria su nerimo ar depresijos požymiais. Suaugusieji, turintys stostymą, du kartus dažniau turi tokių pat psichikos sunkumų ir net tris kartus dažniau išsivysto asmenybės sutrikimai.
Kasdienis gyvenimas ir pagalba sau
Pastebėjus vaikui būdingus stostymo požymius, svarbu kuo anksčiau pasikonsultuoti su gydytoju ar logopedu – tai padės lengviau įveikti kalbos sunkumus ir emocines pasekmes. Logopedinė terapija naudinga ir tada, jei stostymas tęsiasi jau suaugusiam – ji moko naujų, efektyvių kalbėjimo strategijų.
Emocinė pagalba ir šeimos vaidmuo
Emocinei sveikatai skirti sprendimai būtini ir vaikams, ir suaugusiesiems, turintiems stostymo požymių. Konsultacijos su psichologu ar kitu psichikos sveikatos specialistu padeda tvarkytis su kylančiais jausmais, ypač kai dėl stostymo tenka patirti patyčias, baimę ar įtampą.
Ypač svarbu skatinti vaiką jaustis laisvai ir drąsiai kalbant, kad stostymas netaptų priežastimi užsisklęsti. Reikėtų rodyti pavyzdį kalbant ramiai, neskubant, parodyti, kad vaikas išgirstas ir suprastas, vengti bausti ar taisyti už stostymą.
- Skatinkite vaiką kalbėti lėtai, ramiai, rodykite tinkamą pavyzdį – tai stiprina pasitikėjimą savo kalba.
- Leiskite jam jaustis saugiai – užtikrinkite, kad namuose vaikas nesijaus baudžiamas už kalbėjimo sunkumus.
- Skirkite vaikui dėmesio, bendraukite netrukdomi išorinių trukdžių – tai stiprina pasitikėjimą savimi ir bendravimo įgūdžius.
- Pagirkite pasiekimus kitose srityse, ne tik kalboje – taip stiprinate vaiko savivertę.
- Kalbėkite apie jausmus, neslėpkite stostymo fakto – atvirumas padeda išvengti papildomos gėdos ar baimės jausmo.
- Užtikrinkite, kad vaikas žinotų besąlygišką jūsų palaikymą – tai padeda jam jaustis vertingu ir mylimu.
- Neskubėkite užbaigti jo sakinių ir nevartokite negatyvių pastabų dėl kalbos – koncentruokitės į turinį, o ne formą.
Dažniausi klausimai apie stostymą
Neretai kyla klausimas, kuo stostymas skiriasi nuo stamčiojimo. Istoriškai šie du terminai žymi nežymiai skirtingus reiškinius: stostymas apibūdina pasikartojančius tuos pačius garsus tariant, o stamčiojimas reiškia dažnas pauzes ar tarpus tarp garsų. Vis dėlto dabartinėje kalboje abu sutrikimai dažnai persidengia ir vartojami kaip tapačios sąvokos.
Stostymas – tai ne psichologinis sutrikimas, tačiau stiprus nerimas ar stresas gali jį paaštrinti, o ir pats stostymas gali sukelti nerimą. Tarp šių dviejų būklių egzistuoja stiprus dvikryptis ryšys: jaudulys ar nerimas dažnai padidina stostymo intensyvumą, o stostymas gali skatinti psichologinių sunkumų vystymąsi.
Nors stostymo visiškai išgydyti negalima, daug atvejų galima reikšmingai pagerinti ar net pasiekti, kad simptomai savaime praeitų – ypač vaikams. Logopedo pagalba bei artimųjų palaikymas pagreitina sveikimą ir padeda lengviau įveikti būklės iššūkius tiek vaikystėje, tiek suaugusiųjų gyvenime.