Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD) lemia gausybė veiksnių. Nors dar nėra tiksliai nustatyta, kodėl kai kuriems žmonėms pasireiškia šis sutrikimas, dauguma specialistų sutaria, kad tiek paveldimumas, tiek aplinkos bei biologiniai veiksniai turi lemiamos įtakos.
Genetika ir šeimos istorija
Paveldimumas laikomas vienu svarbiausių ADHD formavimosi rizikos veiksnių. Tyrimai rodo, jog šis sutrikimas dažnai pasitaiko šeimose – jei vienas iš tėvų patiria ADHD simptomus, jiems būdinga didesnė bei jų vaikams ar broliams/seserims, taip pat dažniau gali pasireikšti ADHD. Tačiau iki šiol tiksliai neaišku, kurie genai lemia šį ryšį.
Mokslininkai tiria galimas sąsajas tarp ADHD ir specifinių genų variacijų, pavyzdžiui, DRD4 geno, kuris gali paveikti dopamino apykaitą smegenyse. Pažymėtina, jog ADHD galima diagnozuoti net ir tiems žmonėms, kurių šeimoje nė vienam iki tol nebuvo nustatyta šio sutrikimo, tad svarbų vaidmenį atlieka ir kiti veiksniai.
Aplinkos ir biologiniai veiksniai
ADHD vystymuisi įtaką gali turėti ir aplinkos veiksniai, ypač tokie kaip kenksmingos medžiagos. Yra duomenų, kad kontaktas su tam tikrais neurotoksinais vaikystėje, pavyzdžiui, švinu ar kai kuriais pesticidais, gali sutrikdyti vaiko nervų sistemos vystymąsi. Švinas, kuris vis dar gali būti aptinkamas senesniuose pastatuose ar dirvožemyje, gali padidinti hiperaktyvumo, impulsyvumo ir dėmesio stokos riziką.
Organofosfatiniai pesticidai, dažnai naudojami žemės ūkyje ar sodo priežiūrai, taip pat gali būti žalingi vaikų nervų sistemai. Mokslininkai vis dar aiškinasi, kaip stipriai šios cheminės medžiagos veikia vaikų vystymąsi, tačiau įtariama, kad jos gali turėti neigiamos įtakos elgesiui ir dėmesio gebėjimams.
Nėštumo laikotarpio rizikos
Didžiausias poveikis vaiko nervų sistemai dažnai patiriamas dar prieš gimimą. Būsimos motinos rūkymas, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas nėštumo metu glaudžiai siejamas su didesne ADHD išsivystymo tikimybe jų vaikams.
Kai kurių tyrimų duomenimis, prenatalinis žalingų medžiagų poveikis gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko elgesiui bei pažinimo funkcijoms.
Mityba ir dirbtinės medžiagos maisto produktuose
Kartais diskutuojama apie dirbtinių dažiklių ar maisto konservantų poveikį vaikų elgesiui. Nors aiškių įrodymų, kad tokios medžiagos lemia ADHD išsivystymą, nėra, kai kuriems vaikams gali pasireikšti didesnis jautrumas tam tikroms medžiagoms, kurios randamos perdirbtuose maisto produktuose, gazuotuose gėrimuose ar užkandžiuose.
Tačiau šiuo metu nėra galutinių įrodymų, kad maisto priedai sudaro pagrindą šio sutrikimo vystymuisi.
Ką sako mitai ir realybė?
Dažnai žmonės ieško paprastų atsakymų, kas sukelia ADHD – pavyzdžiui, kaltinami pertekliniai saldumynai, televizoriaus žiūrėjimas, vaizdo žaidimai, šeimos finansiniai sunkumai ar tėvystės stilius. Visgi nėra jokių patikimų tyrimų, įrodančių, kad nors vienas iš šių veiksnių tiesiogiai sukelia ADHD.
Nors kai kurie iš jų – kaip gausus cukraus vartojimas ar pasyvus laisvalaikis – gali paaštrinti jau esamus simptomus, jie patys savaime nėra šio sutrikimo priežastis.
Apibendrinimas
- ADHD vystymuisi dažniausiai įtaką daro genetinė predispozicija bei aplinkos veiksniai.
- Kontaktas su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis ir nepalankus poveikis dar iki gimimo didina riziką susirgti ADHD.
- Mitybos ypatumai ir gyvenimo būdo detalės gali veikti simptomų išraišką, tačiau nėra laikomi pagrindinėmis šio sutrikimo priežastimis.
- Daugelis populiarių įsitikinimų apie ADHD kilmę nėra pagrįsti moksliškai.
