Blastocista – tai ankstyva žmogaus embriono vystymosi stadija, kuri prasideda iškart po apvaisinimo, kai apvaisinta kiaušialąstė tampa sparčiai besidauginančių ląstelių kamuolėliu. Ši vystymosi stadija yra itin svarbi tiek natūraliam pastojimui, tiek dirbtiniam apvaisinimui (apvaisinimui mėgintuvėlyje, IVF).
Kaip formuojasi blastocista?
Visas procesas prasideda ovuliacijos metu, kai moters kiaušidės išskiria subrendusią kiaušialąstę – tai įprastai įvyksta praėjus maždaug dviem savaitėms nuo mėnesinių pradžios. Kiaušialąstė patenka į kiaušintakį ir čia laukia apvaisinimo. Jei apvaisinimo nėra, ląstelė pašalinama iš organizmo su sekančiomis mėnesinėmis. Jei spermatozoidas apvaisina kiaušialąstę, susidaro zigota – vienaląstis darinys, turintis abiejų tėvų genetinę medžiagą.
Jau po poros dienų zigota keliauja kiaušintakiu į gimdą, o ląstelės aktyviai dalijasi – iš šio proceso susiformuoja blastocista. Praėjus 5–6 dienoms po apvaisinimo, blastocista jau būna įgijusi formą ir tam tikrą ląstelių organizaciją. Šis laikotarpis itin svarbus, nes būtent tada blastocista paruošiama implantuotis į gimdos gleivinę.
Blastocistos sandara
Blastocista – tai tuščiaviduris ląstelių rutulys, kurį sudaro dvi pagrindinės ląstelių grupės. Vidinio sluoksnio ląstelės paprastai išsidėsto 3–4 eilių storiai, tuo tarpu išorinis sluoksnis būna vienos ląstelės storio. Iš viso subrendusioje blastocistoje gali būti nuo 200 iki 300 ląstelių, kurios tolimesniame vystymesi skirstysis į įvairius audinius ir organus.
Kuo svarbi blastocista?
Blastocistos stadija lemia tolesnį nėštumo vystymąsi. Jei blastocista nesugebės įsitvirtinti gimdos gleivinėje, nėštumas prasidėti negalės. Ši stadija ypač svarbi nevaisingumo gydyme – atliekant IVF, blastocistos būklė ir brandumas padeda specialistams pasirinkti perspektyviausią embrioną perkėlimui į gimdą.
Tinkamam prisitvirtinimui reikalingas sudėtingas procesas, vadinamas „išsiritimu“ – blastocista atsikrato apsauginės dangos ir gali sąveikauti su gimdos gleivinės paviršiumi. Išorinių blastocistos ląstelių gaminami lipnūs baltymai padeda blastocistai prisikabinti prie gleivinės, o šių ląstelių dalis vėliau sudaro placentą ir vaisiaus dangalus. Tuo tarpu vidinės blastocistos ląstelės tampa būsimo vaisiaus organizmu.
Kur vyksta implantacija?
Normaliai blastocista įsitvirtina gimdos viršutinėje dalyje. Kartais, labai retai, ji gali „užstrigti“ kiaušintakyje ar kitur – taip išsivysto negimdinis nėštumas, kuris laikomas pavojingu sveikatai.
Blastocistos implantacijos požymiai
Maždaug trečdalis moterų pastebi nežymų kraujavimą ar tepimą, kai blastocista įsitvirtina gimdoje. Šis kraujavimas dažniausiai yra rusvos ar šviesiai rausvos spalvos, pasižymi trumpu trukme ir nėra panašus į įprastas mėnesines.
- Krūtų jautrumas
- Galvos skausmai
- Nugara apačios skausmas
- Lengvi pilvo spazmai – švelnesni nei menstruacijų metu
- Nuotaikų svyravimai
- Pykinimas
Blastocista ir IVF procedūra
Atliekant apvaisinimą mėgintuvėlyje, sukurta blastocista yra nuodugniai įvertinama laboratorijoje. Specialistai vertina ląstelių kiekį, struktūrą, brandumą ir kitus parametrus. Geriausios blastocistos parenkamos perkėlimui į gimdą penktą ar šeštą dieną po apvaisinimo, kad būtų padidinta tikimybė embrionui sėkmingai įsitvirtinti ir vystytis toliau.
Genetiniai pokyčiai: galimos problemos
Kas lemia, ar blastocista sėkmingai implantuos? Dažniausia nesėkmės priežastis – chromosomos pakitimai. Papildomos ar trūkstamos chromosomos paprastai užkerta kelią sėkmingam prisitvirtinimui, dėl to gali įvykti labai ankstyvas persileidimas, kartais dar net nepastebėjus nėštumo.
Jei blastocista vis dėlto įsitvirtina, bet turi tam tikrų chromosomų pakitimų, nėštumas gali komplikuotis genetiniais sindromais, pavyzdžiui, Dauno, Klinefelterio ar Turnerio sindromu.
Faktai rodo, kad didžiausia dalis ankstyvų persileidimų susijusi būtent su embrionų genetinėmis anomalijomis. Tai lemia ir nemažą dalį nepavykusių IVF procedūrų.
Požymiai, kai blastocista neprisitvirtina
Dauguma moterų nepatiria jokių specifinių pojūčių. Kartais pasireiškia labai negausus kraujavimas, tačiau toks simptomas būdingas ir sėkmingai implantacijai, todėl vien pagal pojūčius atskirti rezultatą sunku ir reikia objektyvių tyrimų.
Ar įmanoma anksti diagnozuoti chromosomų anomalijas?
Dirbtinio apvaisinimo metu įmanoma atlikti specialius genetinius tyrimus, kai iš blastocistos ima keliami ląstelių pavyzdžiai laboratoriniams testams – šitaip galima įvertinti, kurie embrionai labiausiai tikėtini sėkmingai vystytis. O kai pastojama natūraliai, pirmieji genetiniai tyrimai paprastai taikomi jau apie 9–10 nėštumo savaitę.
Kas didina chromosomų pakitimų riziką?
Daugelio rizikos veiksnių išvengti neįmanoma, tačiau į juos svarbu atsižvelgti planuojant šeimą. Didžiausią riziką sudaro:
- vyresnis moters amžius (virš 35 metų);
- šeimos istorija, kurioje buvo chromosomų pakitimų;
- ankstesni persileidimai arba vaikų su genetiniais sutrikimais gimimas.
Jei priklausote padidintos rizikos grupei, rekomenduojama iš anksto pasikonsultuoti su gydytoju ir, jei reikia, genetiku.
Kaip sumažinti riziką?
Nors visiškai išvengti genetinių pakitimų tikimybės neįmanoma, galima sumažinti kai kuriuos rizikos veiksnius:
- vengti kontakto su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis ir teršalais;
- nepiktnaudžiauti alkoholiu ar svaigalais;
- laikytis sveikos gyvensenos principų prieš pastojimą ir nėštumo metu.
Taip pat svarbu stebėti savo sveikatą ir, esant poreikiui, konsultuotis su specialistais dėl išsamesnių tyrimų prieš pastojant.
Sveikatos ir gyvenimo būdo ekspertė, specializuojanti įvairiose srityse nuo mitybos ir sporto iki psichologijos ir odontologijos. Ji dalijasi straipsniais apie sveiką maistą, sporto programas, ligų prevenciją bei gydymo būdus. Karolina taip pat analizuoja psichologinius aspektus, tokius kaip streso valdymas ar emocinė gerovė, bei pateikia mokslu grįstus patarimus. Jos tikslas – padėti skaitytojams gyventi sveikiau, laimingiau ir sąmoningiau.
