Dissociaciniai sutrikimai yra psichikos sveikatos būklės, kai žmogus gali jaustis atsiskyręs nuo realybės, stebėti save iš šalies arba patirti atminties praradimą. Tokie pojūčiai dažniausiai atsiranda po įvairių trauminių išgyvenimų ir gali trukti trumpai arba užsitęsti ilgesnį laiką.
Dissociacinių sutrikimų rūšys
Yra trys pagrindinės šių sutrikimų formos:
- Dissociacinis tapatybės sutrikimas – žmogus turi dvi ar daugiau atskirų asmenybių, kurios skirtingu metu kontroliuoja jo elgesį. Kiekviena iš šių „tapatybių“ vadinama alteriu ir pasižymi savitais bruožais, pomėgiais bei gyvenimo patirtimi.
- Dissociacinė amnezija – būklė, kai žmogus staiga pamiršta svarbią informaciją apie savo gyvenimą. Atminties praradimas gali būti susijęs su konkrečia įvykių eiga arba apimti didesnį gyvenimo tarpsnį ir gali suvokiamas lėtai arba visiškai nepastebimai.
- Depersonalizacijos/derealizacijos sutrikimas – žmogus jaučiasi atsiribojęs nuo savo minčių, kūno ar emocijų (depersonalizacija) ir/ar atitrūkęs nuo aplinkos (derealizacija).
Be šių pagrindinių formų, egzistuoja ir trumpalaikė būsena „dissociacinė fugue“ – tai laikinas atminties sutrikimas, kai žmogus gali atsidurti neįprastoje vietoje nesuprasdamas, kaip ten pateko.
Kas gali susidurti su disociaciniais sutrikimais?
Dissociaciniai sutrikimai gali vystytis įvairaus amžiaus žmonėms, nepriklausomai nuo rasės ar socialinės padėties. Dažniau jie diagnozuojami moterims. Didžiausia rizika kyla tiems, kurie vaikystėje patyrė fizinį ar seksualinį smurtą – net apie 90% žmonių, kuriems nustatytas dissociacinis tapatybės sutrikimas, vaikystėje patyrė smurtą arba nepriežiūrą.
Dissociacinių sutrikimų paplitimas
Šios būklės pasaulyje laikomos gana retomis – jas turi apie 2% žmonių.
Dissociacinių sutrikimų simptomai
Simptomai priklauso nuo konkretaus sutrikimo tipo ir dažnai kyla po traumuojančių įvykių. Nuolatinė emocinė įtampa ar stresinės situacijos neretai padidina šių simptomų sunkumą ir gali apsunkinti kasdienį gyvenimą.
Dissociacinio tapatybės sutrikimo simptomai
- Dvi ar daugiau išskirtinių tapatybių, kurios skiriasi viena nuo kitos elgesiu, įpročiais, prisiminimais, santykiu su aplinka.
- Staigus ir nevalingas persijungimas tarp tapatybių – aplinkiniai taip pat gali pastebėti akivaizdžius pokyčius.
- Ilgalaikės atminties spragos – pamirštami kasdieniai įvykiai, asmeninė informacija ar net traumuojančios patirtys.
- Poveikis gyvenimo kokybei gali būti įvairus – nuo nežymaus iki labai sudėtingo.
Dissociacinės amnezijos simptomai
- Staigus atminties praradimo epizodas, kuris gali tęstis nuo kelių mėnesių iki metų.
- Atminties sutrikimai gali būti:
- Lokalizuoti – visiškai neatsimenamas tam tikras įvykis ar laikotarpis.
- Selektiniai – užmirštami tik tam tikri įvykių fragmentai.
- Generalizuoti – prarandama visa gyvenimo istorija ar net asmenybė (tokie atvejai itin reti).
- Dažnai pats žmogus iki galo nesupranta, kad pamiršo informaciją, tačiau artimieji akivaizdžiai pastebi šiuos pokyčius.
Depersonalizacijos/derealizacijos sutrikimo simptomai
- Dažni arba pasikartojantys pojūčiai, kad stebite save iš šalies, tarsi būtumėte atsiskyręs nuo minčių, emocijų ar net kūno.
- Pojūtis, kad aplinka, žmonės, objektai tampa svetimi ar nerealiai atitolę.
- Epizodų metu žmogus žino, kad tai, ką jaučia, nėra normalu, ir išlieka sąmoningas apie aplinką.
- Dažniausiai epizodai prasideda paauglystėje, vidutinė pirmos patirties amžiaus riba yra 16 metų. Tik nedidelė dalis šių simptomų pasireiškia vėlesniame amžiuje.
Dissociacinių sutrikimų priežastys
Šių psichikos sutrikimų pagrindinė priežastis – stiprūs išgyvenimai, ilgalaikis stresas, smurtas ar kitos traumuojančios patirtys. Ypač didelė rizika, jei traumos patiriamos vaikystėje, kai nėra galimybės tinkamai suprasti situacijos ar pasirūpinti savimi, o pagalba priklauso nuo suaugusiųjų mičių ir pasirūpinimo.
- Pakartotinis fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas.
- Sunki avarija ar nelaimė.
- Gamtos stichijos.
- Kariniai konfliktai.
- Nusikaltimo, užpuolimo patirtis.
Psichologai ir neurologai taip pat tiria, kaip disociacija susijusi su smegenų struktūromis. Pastebėta, kad disociacijos metu su atmintimi susijusios smegenų sritys veikia ritmingai, tačiau jų ryšys su planavimo ir mąstymo regionais sumažėja.
Kaip nustatomi dissociaciniai sutrikimai?
Diagnozė nustatoma remiantis žmogaus simptomais ir gyvenimo istorija. Dažniausiai gydytojas gali paskirti papildomų tyrimų – jie būtini norint atmesti kitas galimas priežastis, pavyzdžiui, galvos traumą, galvos auglius, miego sutrikimus, alkoholio ar medžiagų vartojimą.
Atlikus būtinus tyrimus, dažniausiai žmogus siunčiamas pas psichikos sveikatos specialistą – jis taiko specialius diagnostinius pokalbius ir stebėjimus. Identifikuojant konkrečius disociacinius sutrikimus, naudojami specialūs psichiatrijos kriterijai.
Dissociacinių sutrikimų gydymas
Pagrindinis gydymo būdas – psichoterapija. Šios terapijos tikslas – padėti pacientui išmokti valdyti disociacijos procesą ir palengvinti simptomus.
Psichoterapija vyksta padedant patyrusiam psichoterapeutui ar psichiatrui. Gydymas teikia emocinę paramą, švietimą bei padeda geriau susidoroti su kasdienėmis situacijomis, stiprina savijautą. Dažniausiai taikomi šie metodai:
- Kognityvinė elgesio terapija (KET) – padeda atpažinti ir pakeisti žalingus mąstymo bei elgesio modelius, mokoma įgyti konstruktyvesnius įgūdžius ir įgauti daugiau kontrolės.
- Dialektinė elgesio terapija (DET) – skirta tiems, kurie stipriai išgyvena emocijas. Terapija padeda priimti save, tuo pačiu siekia keisti destruktyvius įpročius ir mokytis reguliuoti emocijas.
Gydymas dažnai nelengvas, nes reikia prisiminti ir išmokti tvarkytis su praeities traumomis. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis labai palengvina simptomus.
Kiti pagalbiniai metodai gali būti hipnozė – padedanti giliau atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį, arba akių judesių desensibilizacijos ir perdirbimo terapija (EMDR) – šios inovatyvios terapijos metu žmogus perdirba skaudžius prisiminimus atlikdamas specialius akių judesius. Tiesioginių vaistų disociaciniams sutrikimams nėra, bet galima taikyti vaistus, pavyzdžiui, antidepresantus, jei kartu pasireiškia depresija ar nerimas.
Dissociacinių sutrikimų eiga ir prognozė
Ligos prognozė gali būti labai įvairi ir priklauso nuo sutrikimo pobūdžio, simptomų stiprumo bei gydymo eigą. Su tinkama specialistų pagalba ir psichoterapija daugeliui žmonių pavyksta sumažinti pagrindinius sutrikimo simptomus bei pagerinti gyvenimo kokybę ir kasdienę veiklą.
Tačiau kai kuriems, ypač turintiems dissociacinį tapatybės sutrikimą, liga stipriai paveikia gyvenimą. Didelis pavojus išlieka dėl savižalos ar bandymų nusižudyti – daugiau nei 70% asmenų su šiuo sutrikimu bent kartą gyvenime bando nusižudyti.
Kada kreiptis pagalbos?
Jei pastebite disociacinio sutrikimo požymių, neignoruokite jų ir pasikalbėkite su sveikatos priežiūros ar psichikos sveikatos specialistu. Ankstyva pagalba padeda efektyviau įveikti sunkumus ir pagerinti savijautą.
