Ebolos karštligė yra labai pavojinga virusinė liga, kuri yra sunki ir dažnai baigiasi mirtimi. Pagrindiniai Ebolos simptomai yra aukšta temperatūra, sunkus apsinuodijimas, nekontroliuojamas vėmimas, viduriavimas, išorinis ir vidinis kraujavimas.
Turinys
Kas yra Ebola
Ebolos karštligė (Ebola hemoraginė karštligė) yra ypač pavojinga ir labai užkrečiama virusinė liga, kuri yra labai ūmi ir dažnai mirtina. Pirmasis Ebolos protrūkis įvyko 1976 m. Šiaurės Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Pietų Sudane. Nulinis pacientas, kuris pirmą kartą užsikrėtė Ebola, nežinomas. Tačiau pirmosios ligos aukos vardas buvo išsaugotas istorijoje – tai buvo 44 metų mokytojas Mabalo Lokela, gyvenęs Jambuku kaime, esančiame prie Ebolos upės. Lokela kreipėsi į ligoninę skųsdamasi bloga savijauta ir aukšta temperatūra. Mokytojai bandė jį gydyti nuo maliarijos, tačiau po kelių dienų jis mirė, nukraujavęs. Po mokytojos laidotuvių visi, kurie dalyvavo laidotuvių ceremonijoje, pateko į ligoninę su panašiais simptomais. Beveik visi jie mirė. Ebolos karštligė pradėjo sparčiai plisti Afrikos kaimuose. Liga buvo perduodama per daugkartinius švirkštus, kurie buvo naudojami injekcijoms vietinėse ligoninėse, o per kontaktą – per artimą kontaktą su užsikrėtusiais žmonėmis. Galiausiai PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) šalyje įvedė griežtą karantiną ir sergamumas pradėjo mažėti. Po Ebolos epidemijos Kongo Demokratinėje Respublikoje 1976 metais šios ligos protrūkiai užfiksuoti ir kitose Afrikos šalyse – Gabone, Ugandoje, Gvinėjoje ir vėl Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Sąmokslo teoretikai mano, kad Ebolos virusas gali būti panaudotas kaip biologinis ginklas. Tačiau šiai teorijai nėra jokių įrodymų.
Šiandien mokslas žino, kad Ebolos karštligė yra ūmi virusinė infekcija, kuria serga žmonės, kai kurie primatai (gorilos, šimpanzės) ir artiodaktilai (kiaulės, duikers).
Ebolos karštligės sukėlėjas
Ligos sukėlėjas yra Ebolos virusaskuris priklauso filovirusų šeimai (Filoviridae). Virusinės dalelės (virionai) yra pailgos formos. Be to, jie gana dideli – 14 kartų didesni už gripo ar ŽIV virusus. Patekęs į žmogaus kūno ląstelę, Ebolos virusas naudoja savo išteklius savo reprodukcijai. Užkrėstos ląstelės tampa „gamyklomis“ naujų virusų gamybai. Po sintezės ir surinkimo šviežiai iškepti virusai patenka į tarpląstelinę erdvę ir patenka į kraują, užkrėsdami naujas ląsteles. Įprastai imuninė sistema gamina specialius baltymus – interferonus, kurie neleidžia virusams daugintis ląstelių viduje. Tačiau Ebolos virusas gali blokuoti imuninį atsaką – jis neleidžia sintetinti interferonų ir „dalyvauti mūšyje“.
Ebolos viruse yra specialaus baltymo VP24, kuris gali išjungti organizmo imuninę apsaugą.
Iki šiol buvo atrasti penki Ebolos viruso potipiai – Bundibugyo, Zaire, Sudanas, Thai Forest, Reston.
Ebolos paplitimas
Natūralūs Ebolos karštligės židiniai yra Centrinės ir Vakarų Afrikos šalys: Kongo Demokratinė Respublika, Sudanas, Gabonas, Nigerija, Liberija, Senegalas, Etiopija, CAR (Centrinės Afrikos Respublika). Vidutiniškai 50% užsikrėtusiųjų miršta nuo šios ligos.