Hipofizė, dar vadinama posmegenine liauka, yra nedidelis, maždaug žirnio dydžio organas, esantis galvos smegenų apačioje, tiesiai po pagumburiu. Ji įsitaisiusi specialioje kaulinėje įduboje, vadinamoje turkiškuoju balneliu. Ši liauka priklauso endokrininei sistemai ir atlieka itin svarbų vaidmenį – gamina kelis gyvybiškai reikšmingus hormonus bei reguliuoja kitų endokrininių liaukų hormonų išsiskyrimą.
Kas yra liauka ir kaip veikia hormonai
Liauka – tai organas, kurio paskirtis yra sintetinti ir išskirti tam tikras medžiagas, pavyzdžiui, hormonus, virškinimo fermentus, prakaitą ar ašaras. Endokrininės liaukos hormonus išskiria tiesiogiai į kraują.
Hormonai – tai biologiškai aktyvios cheminės medžiagos, kurios per kraujotaką perduoda signalus įvairiems organams, raumenims, odai bei audiniams. Šie signalai koordinuoja organizmo veiklą, nurodydami, kokie procesai turi vykti ir kuriuo metu.
Hipofizės sandara ir ryšys su pagumburiu
Hipofizė susideda iš dviejų pagrindinių dalių:
- Priekinės skilties
- Užpakalinės skilties
Hipofizė su pagumburiu sujungta specialiu kraujagyslių ir nervinių skaidulų dariniu, vadinamu hipofizės kotu, arba infundibulumu. Šis ryšys leidžia pagumburiui tiesiogiai kontroliuoti hipofizės veiklą.
Kokius hormonus gamina hipofizė
Priekinės hipofizės skilties hormonai
Priekinė hipofizės dalis pati sintetina ir išskiria šiuos hormonus:
Adrenokortikotropinis hormonas (AKTH) Šis hormonas dalyvauja organizmo reakcijoje į stresą. Jis skatina antinksčius gaminti kortizolį – hormoną, kuris reguliuoja medžiagų apykaitą, palaiko normalų kraujospūdį, kontroliuoja gliukozės kiekį kraujyje ir slopina uždegiminius procesus.
Folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH) Vyrams FSH skatina spermatozoidų gamybą. Moterims jis aktyvina kiaušides, skatina estrogenų sintezę ir dalyvauja kiaušialąsčių brendime. Šis hormonas priskiriamas gonadotropinams.
Augimo hormonas (GH) Vaikystėje šis hormonas lemia kūno augimą ir ūgio didėjimą. Suaugusiesiems jis padeda palaikyti raumenų masę, kaulų tvirtumą, veikia riebalų pasiskirstymą bei dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, kurių metu maistas paverčiamas energija.
Liuteinizuojantis hormonas (LH) LH moterims sukelia ovuliaciją, o vyrams skatina testosterono gamybą sėklidėse. Kadangi šis hormonas reguliuoja kiaušidžių ir sėklidžių funkciją, jis taip pat priskiriamas gonadotropiniams hormonams.
ProlaktinasProlaktinas atsakingas už pieno gamybos pradžią po gimdymo. Be to, jis gali turėti įtakos vaisingumui ir lytinei funkcijai suaugus.
Skydliaukę stimuliuojantis hormonas (TSH) Šis hormonas aktyvina skydliaukę, skatindamas ją gaminti hormonus, kurie reguliuoja energijos lygį, medžiagų apykaitą ir nervų sistemos veiklą.
Užpakalinės hipofizės skilties hormonai
Užpakalinė hipofizės dalis hormonų negamina – ji juos kaupia ir išskiria. Šiuos hormonus sintetina pagumburis:
Antidiurezinis hormonas (ADH, vazopresinas) Jis palaiko skysčių pusiausvyrą organizme ir reguliuoja natrio koncentraciją kraujyje.
Oksitocinas Šis hormonas dalyvauja gimdymo procese, skatindamas gimdos susitraukimus. Taip pat jis sukelia pieno išsiskyrimą žindymo metu, stiprina emocinį ryšį tarp tėvų ir kūdikio bei dalyvauja spermatozoidų judėjimo reguliavime.
Ar galima gyventi be hipofizės
Gyventi be hipofizės įmanoma, tačiau tik tuo atveju, jei nuolat vartojami vaistai, kompensuojantys trūkstamus hipofizės hormonus. Šie hormonai yra būtini daugelio organizmo sistemų veiklai palaikyti. Jei visi hipofizės hormonai nekompensuojami, tokia būklė tampa pavojinga gyvybei.
Kokią funkciją atlieka hipofizė
Pagrindinė hipofizės užduotis – gaminti ir išskirti hormonus, kurie reguliuoja svarbiausius organizmo procesus. Šie hormonai užtikrina darnų daugelio sistemų veikimą ir daro įtaką šioms funkcijoms:
- organizmo augimui
- medžiagų apykaitai, t. y. kaip kūnas apdoroja ir paskirsto energiją, gautą iš maisto
- dauginimuisi
- reakcijai į stresą ir traumas
- pieno gamybai po gimdymo
- vandens ir natrio pusiausvyrai organizme
- gimdymo eigai ir sąrėmiams
Hipofizės veikimą galima palyginti su termoreguliatoriumi. Termostatas nuolat stebi patalpų temperatūrą ir siunčia signalus šildymo ar vėsinimo sistemoms, kad būtų palaikytas pastovus komforto lygis.
Panašiai hipofizė nuolat „stebi“ organizmo būklę ir per hormonus perduoda signalus įvairiems organams bei liaukoms, nurodydama, kokių funkcijų tuo metu reikia. Optimalus šių procesų „nustatymas“ priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant amžių ir biologinę lytį.
Kaip sąveikauja pagumburis ir hipofizė
Pagumburis ir hipofizė kartu sudaro vientisą pagumburio–hipofizės sistemą, kuri veikia kaip pagrindinis smegenų valdymo centras, kontroliuojantis gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas.
Pagumburis yra smegenų dalis, atsakinga už bazinius organizmo procesus. Jis perduoda signalus autonominei nervų sistemai, kuri reguliuoja kraujospūdį, širdies ritmą ir kvėpavimą. Be to, pagumburis kontroliuoja hipofizę, nurodydamas jai, kada ir kokius hormonus gaminti bei išskirti, kad būtų paveiktos kitos organizmo sritys.
Hipofizė su pagumburiu sujungta specialiu kotu, sudarytu iš kraujagyslių ir nervinių skaidulų. Per šį ryšį pagumburis veikia:
- priekinę hipofizės skiltį – hormoniniais signalais
- užpakalinę hipofizės skiltį – nerviniais impulsais
Pagumburis taip pat pats sintetina oksitociną ir antidiurezinį hormoną bei reguliuoja, kada užpakalinė hipofizės dalis turi juos kaupti ar išskirti.
Pagumburio hormonai, veikiantys hipofizę
Kad galėtų valdyti hipofizės veiklą, pagumburis gamina šiuos hormonus:
- kortikotropiną atpalaiduojantį hormoną (CRH)
- dopaminą
- gonadotropinus atpalaiduojantį hormoną (GnRH)
- augimo hormoną atpalaiduojantį hormoną (GHRH)
- somatostatiną
- tirotropiną atpalaiduojantį hormoną (TRH)
Kadangi pagumburis ir hipofizė funkcionuoja kaip glaudžiai susijusi sistema, vieno iš šių organų pažeidimas gali sutrikdyti ir kito hormoninę veiklą.
Hipofizės poveikis kitiems organams ir liaukoms
Hipofizės išskiriami hormonai veikia daugelį organizmo struktūrų, ypač:
- skydliaukę
- lytinės sistemos organus, įskaitant kiaušides ir sėklides
- antinksčius
Per šią hormoninę kontrolę hipofizė užtikrina, kad skirtingos organizmo sistemos veiktų suderintai ir prisitaikytų prie nuolat kintančių vidinių bei išorinių sąlygų.
Kur yra hipofizė
Hipofizė yra įsikūrusi galvos smegenų apačioje, už nosies nugarėlės ir tiesiai po pagumburiu. Ji yra įstatyta į pleištakaulio įdubą, vadinamą turkiškuoju balneliu. Tokia anatominė padėtis leidžia hipofizei glaudžiai sąveikauti su smegenų struktūromis, kurios reguliuoja hormoninę pusiausvyrą.
Iš kokių dalių sudaryta hipofizė
Hipofizę sudaro dvi pagrindinės dalys, dar vadinamos skiltimis:
- priekinė skiltis
- užpakalinė skiltis
Šios skiltys skiriasi ne tik savo funkcijomis, bet ir audinių sandara.
Priekinė hipofizės skiltis
Priekinė skiltis yra didesnė hipofizės dalis. Ją sudaro hormonų gamybai specializuotos epitelinės ląstelės. Ši skiltis su pagumburiu sujungta per kraujagyslių sistemą, kuri leidžia pagumburio hormonams tiesiogiai reguliuoti hipofizės hormonų gamybą ir išsiskyrimą.
Užpakalinė hipofizės skiltis
Užpakalinę skiltį sudaro nemielinizuoti sekreciniai neuronai, t. y. nervinės ląstelės, neturinčios riebalinio izoliacinio dangalo. Ši hipofizės dalis su pagumburiu sujungta nerviniu taku, kuriuo perduodami nerviniai impulsai, kontroliuojantys hormonų kaupimą ir išskyrimą.
Hipofizės dydis ir svoris
Sveika hipofizė sveria mažiau nei vieną gramą ir savo dydžiu primena žirnį arba pupelę. Nors tai labai mažas organas, jo reikšmė organizmui yra itin didelė.
Priekinė hipofizės skiltis sudaro apie 80 % viso hipofizės svorio, todėl ji yra gerokai masyvesnė už užpakalinę skiltį.
Kokios ligos ir sutrikimai siejami su hipofize
Hipofizės veiklos sutrikimai gali lemti įvairias sveikatos problemas, o kai kurios ligos tiesiogiai paveikia pačią liauką. Dažniausiai hipofizės patologijos skirstomos į keturias pagrindines grupes:
- hipofizės adenomos
- hipopituitarizmas
- hiperpituitarizmas
- tuščio turkiškojo balnelio sindromas
Hipofizės adenomos
Hipofizės adenoma – tai gerybinis, t. y. ne vėžinis, auglys, susiformuojantis hipofizėje. Šie dariniai sudaro apie 10–15 % visų navikų, aptinkamų kaukolės viduje.
Dažniausiai hipofizės adenomos auga lėtai, tačiau pasiekusios didesnį dydį jos gali spausti aplinkines struktūras ir sukelti įvairius simptomus. Viena iš galimų pasekmių – regos nervo suspaudimas, dėl kurio gali sutrikti regėjimas, ypač sumažėti periferinis matymas. Retais atvejais stambios adenomos gali kraujuoti į vidų.
Kai kurios hipofizės adenomos išskiria perteklinį kiekį hipofizės hormonų. Tokie navikai vadinami funkcionuojančiomis arba sekretuojančiomis adenomomis. Kiti augliai hormonų neišskiria ir priskiriami nefunkcionuojančioms adenomoms.
Funkcionuojančios adenomos klasifikuojamos pagal tai, kurio hormono gamyba yra padidėjusi. Dažniausia jų forma – prolaktinoma, kai gaminamas perteklinis prolaktino kiekis. Prolaktinomos paprastai gydomos vaistais.
Hipofizės navikai, kurie smarkiai padidėja arba sukelia hormonų disbalansą, reikalauja gydymo, dažniausiai chirurginio.
Hipopituitarizmas
Hipopituitarizmas – tai būklė, kai hipofizė negamina pakankamo kiekio vieno, kelių arba visų jai būdingų hormonų.
Dažniausiai nustatomas vieno konkretaus hormono trūkumas. Kai trūksta dviejų ar daugiau hipofizės hormonų, ši būklė vadinama panhipopituitarizmu. Ji dažniausiai išsivysto po hipofizės operacijų arba galvos smegenų apšvitinimo.
Hipopituitarizmas dažniausiai atsiranda dėl hipofizės arba pagumburio pažeidimo.
Su atskirų hipofizės hormonų stoka susijusios šios būklės:
Augimo hormono trūkumas Ši būklė pasireiškia tada, kai hipofizė išskiria per mažai augimo hormono. Vaikams tai sukelia augimo ir vystymosi sulėtėjimą bei vėluojantį lytinį brendimą, o suaugusiesiems – medžiagų apykaitos sutrikimus.
Centrinis necukrinis diabetas Jis atsiranda, kai hipofizė neišskiria pakankamo kiekio antidiurezinio hormono. Dėl to organizmas išskiria per daug šlapimo ir nepajėgia sulaikyti reikiamo skysčių kiekio.
Centrinis hipogonadizmas Ši būklė išsivysto, kai hipofizė gamina per mažai liuteinizuojančio ir folikulus stimuliuojančio hormonų. Tai lemia lytinės raidos, lytinės funkcijos ir vaisingumo sutrikimus.
Centrinis antinksčių nepakankamumas Atsiranda tada, kai hipofizė neišskiria pakankamo kiekio adrenokortikotropinio hormono, todėl organizmas nepagamina reikiamo kortizolio kiekio.
Centrinė hipotirozė Ši būklė pasireiškia dėl nepakankamos skydliaukę stimuliuojančio hormono gamybos, o tai lemia sumažėjusią skydliaukės hormonų koncentraciją.
Hipopituitarizmo gydymas grindžiamas trūkstamų hormonų pakeitimu ir reguliariu jų kiekio stebėjimu atliekant kraujo tyrimus.
Hiperpituitarizmas
Hiperpituitarizmas – tai būklė, kai hipofizė gamina per didelį vieno ar kelių hormonų kiekį. Dažniausia šios būklės priežastis yra funkcionuojanti hipofizės adenoma.
Perteklinė hipofizės hormonų gamyba siejama su šiomis ligomis:
Akromegalija Ji išsivysto, kai suaugusio žmogaus hipofizė išskiria per daug augimo hormono. Dėl to didėja tam tikros kūno dalys, pavyzdžiui, rankos, pėdos ar vidaus organai, taip pat atsiranda medžiagų apykaitos sutrikimų.
Gigantizmas Ši būklė pasireiškia vaikams ar paaugliams, kai augimo hormono gamyba yra per didelė. Tai sukelia labai spartų augimą ir neįprastai didelį ūgį.
Kušingo liga Ji atsiranda, kai hipofizė gamina per daug adrenokortikotropinio hormono, dėl ko antinksčiai išskiria per didelį kortizolio kiekį. Būdingi požymiai – greitas svorio augimas tam tikrose kūno vietose ir padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, galintis progresuoti iki 2 tipo cukrinio diabeto.
Hiperprolaktinemija Ši būklė išsivysto esant perteklinei prolaktino gamybai. Ji gali sukelti nevaisingumą ir pieno išsiskyrimą iš krūtų, nesusijusį su žindymu.
Tuščio turkiškojo balnelio sindromas
Tuščio turkiškojo balnelio sindromas yra reta būklė, kai hipofizė suplokštėja arba sumažėja dėl struktūrinių pakitimų turkiškajame balnelyje – kaulinėje ertmėje galvos smegenų pamate, kuri supa ir saugo hipofizę. Ši struktūra primena balną, todėl ir vadinama turkiškuoju balneliu.
Dažniausiai ši būklė nustatoma atliekant vaizdinius tyrimus ir laikoma radiologiniu radiniu. Daugeliu atvejų ji neturi klinikinės reikšmės ir aptinkama atsitiktinai.
Kai kuriais atvejais tuščio turkiškojo balnelio sindromas gali sukelti hormonų pusiausvyros sutrikimus, dažnus galvos skausmus ar regėjimo pokyčius. Vis dėlto, jei hipofizės hormonų lygiai išlieka normos ribose, ši būklė nelaikoma pavojinga sveikatai.
Kokie simptomai gali rodyti hipofizės veiklos sutrikimus
Didelės hipofizės adenomos, dar vadinamos makroadenomomis, yra gerybiniai navikai, susiformuojantys hipofizėje. Augdami jie gali spausti ar pažeisti šalia esančius audinius, todėl atsiranda tam tikri klinikiniai požymiai:
- regėjimo sutrikimai, ypač periferinio regėjimo susiaurėjimas
- galvos skausmai
- hormonų pusiausvyros sutrikimai, atsirandantys dėl per didelės arba nepakankamos hipofizės hormonų gamybos
Hormoniniai disbalansai gali pasireikšti labai įvairiai, priklausomai nuo to, kuris hormonas yra paveiktas. Galimi simptomai:
- sulėtėjęs arba pernelyg intensyvus vaikų augimas
- vyrų ir moterų vaisingumo sutrikimai
- nereguliarus menstruacijų ciklas
- nepaaiškinamas svorio didėjimas arba mažėjimas
- depresija ir (arba) nerimo simptomai
Atsiradus naujiems ar ilgai trunkantiems simptomams, svarbu kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą. Paprasti kraujo tyrimai dažnai leidžia nustatyti, ar simptomai susiję su hormonų pusiausvyros sutrikimais, ar jų priežastis yra kita.
Kokie specialistai gydo hipofizės ligas
Hipofizės sutrikimus dažniausiai gydo endokrinologai.
Endokrinologas – tai gydytojas, besispecializuojantis endokrinologijoje, medicinos srityje, nagrinėjančioje hormonų veiklą ir su ja susijusias ligas. Šis specialistas nustato hormoninius sutrikimus, sudaro gydymo ir stebėsenos planus bei skiria vaistus.
Jeigu hipofizės liga, pavyzdžiui, adenoma, daro poveikį smegenų struktūroms arba reikalauja chirurginio gydymo, papildomai būtina neurochirurgo konsultacija.
Kaip nustatomi hipofizės sutrikimai
Kadangi hipofizės hormonai tiesiogiai patenka į kraują, vienas pagrindinių diagnostikos metodų yra kraujo tyrimai, leidžiantys įvertinti hormonų koncentraciją.
Nustačius nukrypimus nuo normos, gydytojas gali paskirti vaizdinius tyrimus – kompiuterinę tomografiją arba magnetinio rezonanso tomografiją. Dažniausiai atliekamas specializuotas hipofizės magnetinio rezonanso tyrimas, kuris leidžia detaliau įvertinti pačią hipofizę ir jos kotą bei nustatyti galimus struktūrinius pakitimus.
Kaip palaikyti gerą hipofizės būklę
Vienas svarbiausių būdų apsaugoti hipofizę – saugoti galvą nuo traumų. Smūgiai į galvą ir galvos smegenų traumos gali pažeisti hipofizę, dėl ko ji gali pradėti išskirti per mažą arba per didelį hormonų kiekį.
Norint sumažinti galvos ir smegenų sužalojimų riziką, rekomenduojama laikytis šių priemonių:
- visada segėti saugos diržą vairuojant ar važiuojant transporto priemonėje
- laikytis saugaus vairavimo principų
- dėvėti šalmą užsiimant veiklomis, kurios didina galvos traumų riziką, pavyzdžiui, važiuojant dviračiu ar motociklu, taip pat kontaktinių sporto šakų metu
- imtis kritimų prevencijos priemonių, ypač jei yra padidėjusi jų rizika; tai gali apimti jėgos ir pusiausvyros lavinimo pratimus, kliūčių ir slidžių paviršių pašalinimą namuose, vaikščiojimo pagalbinių priemonių naudojimą ir regėjimo korekciją
- jei turite vaikų, pasirūpinti, kad jų gyvenamoji ir žaidimų aplinka būtų saugi
Kada reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą
Pastebėjus požymius, galinčius rodyti hipofizės adenomą ar hormonų pusiausvyros sutrikimus, svarbu nedelsti ir pasitarti su gydytoju. Specialistas gali paskirti tyrimus, kurie padės nustatyti, ar hipofizė veikia tinkamai.
Jeigu neseniai patyrėte galvos smegenų traumą, gydytojas dažniausiai rekomenduos stebėti hipofizės funkciją. Tai leidžia įsitikinti, kad liauka nebuvo pažeista ir toliau normaliai reguliuoja hormonų gamybą.
Šaltiniai
- Melmed, S., Polonsky, K. S., Larsen, P. R., & Kronenberg, H. M. (2020).Williams Textbook of Endocrinology (14th ed.). Philadelphia: Elsevier.
- Jameson, J. L., Fauci, A. S., Kasper, D. L., Hauser, S. L., Longo, D. L., & Loscalzo, J. (2022).Harrison’s Principles of Internal Medicine (21st ed.). New York: McGraw-Hill Education.
- Melmed, S. (2017).Pituitary tumors. Endocrinology and Metabolism Clinics of North America, 46(2), 1–18.
- Fleseriu, M., Hashim, I. A., Karavitaki, N., & Wass, J. A. H. (2019).Hormonal evaluation and management of pituitary adenomas. The Lancet Diabetes & Endocrinology, 7(7), 525–537.
- Molitch, M. E. (2017).Diagnosis and treatment of pituitary adenomas: A review. JAMA, 317(5), 516–524.
- Bancos, I., & Arlt, W. (2020).Diagnosis and management of hypopituitarism. The Lancet Diabetes & Endocrinology, 8(1), 1–13.
