Kepenų siurbikės – tai parazitiniai kirmėliai, kurie apsigyvena žmogaus kepenyse, tulžies pūslėje arba tulžies latakuose, pažeisdami šiuos organus. Šie parazitai minta šeimininko organizmo maistinėmis medžiagomis. Paprastai užsikrėčiama suvalgius žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų gėlavandenių žuvų, valant arba ragaujant vandens augalus, tokį kaip vandenkrėslė, arba išgeriant užteršto vandens. Taip pat nuo tokios infekcijos kenčia naminiai gyvūnai – katės ir šunys, taip pat galvijai, avys.
Kepenų siurbikių rūšys
Žmones gali užkrėsti kelios kepenų siurbikių rūšys:
- Clonorchis sinensis – dažniausiai žmonėms ligą sukeliantis parazitas, o infekcija vadinama klonorchiaze.
- Opisthorchis – dvi rūšys: O. viverrini (vadinama Pietryčių Azijos kepenų siurbikė) ir O. felineus (dar vadinama kačių kepenų siurbikė). Opistorchozė – antra pagal dažnumą kepenų siurbikių sukelta liga.
- Fasciola – F. hepatica ir F. gigantica rūšys. Fascioliazė dažnesnė gyvuliams nei žmonėms.
Simptomai ir priežastys
Kepenų siurbikių simptomai
- Pykinimas
- Vėmimas
- Pilvo skausmas ar jautrumas
- Viduriavimas
- Vidurių užkietėjimas
- Karščiavimas
- Drebulys
- Bėrimas
- Kvėpavimo pasunkėjimas
- Raumenų skausmai
- Padidėję limfmazgiai
- Sąnarių skausmai
Kai kurie žmonės gali nejusti jokių požymių arba juos pastebi tik vėliau.
Kaip užsikrečiama kepenų siurbikėmis?
Opisthorchis ir Clonorchis sinensis kirmėlių lervos gyvena žuvų audiniuose, susisukusios į cistas. Fasciola kepenų siurbikės cistos dažniausiai aptinkamos ant vandens augalų, pavyzdžiui, vandenkrėslių. Užsikrėsti galima suvalgius užkrėstų ar užterštų produktų, nes su maistu ar vandeniu patekusios cistos išsilaisvina žarnyne, o lervos migruoja ir vystosi kepenyse, tulžies pūslėje ar tulžies latakuose.
Kaip plinta kepenų siurbikės?
- Vartojant žalią ar termiškai neapdorotą žuvį, įskaitant sūdytą, rūkytą ar marinuotą žuvį.
- Ragaujant žalius vandens augalus, pavyzdžiui, vandenkrėsles, kurios galėjo būti užkrėstos.
- Išgeriant ar atsitiktinai nuryjant užterštą vandenį.
- Valgant daržoves, nuplautas ar laistytas užterštu vandeniu.
Ar kepenų siurbikės užkrečiamos žmogų nuo žmogaus?
Infekcija kepenų siurbikėmis nuo žmogaus kitam žmogui tiesiogiai neperduodama.
Rizikos veiksniai
Didesnė kepenų siurbikių infekcijos rizika kyla tiems, kurie gyvena ar yra lankęsi vietovėse, kur šie parazitai paplitę, ir tiems, kurie dirba su galvijais ar avimis.
Geografinis paplitimas
Kiekvienai kepenų siurbikių rūšiai būdingos skirtingos paplitimo teritorijos:
- F. hepatica sutinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, ypač Bolivijoje, Peru, Portugalijoje ir Puerto Rike.
- F. gigantica aptinkama tropinėse zonose, taip pat kai kuriose Afrikos ir Azijos srityse.
- C. sinensis dažniausias Kinijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Vietname, Rusijoje.
- O. viverrini – Tailande, Laose, Kambodžoje, Vietname.
- O. felineus randamas Europoje: Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Vokietijoje ir Italijoje.
Komplikacijos
Nenustačius ar negydant, kepenų siurbikių infekcija gali sukelti rimtas pasekmes:
- Mažakraujystę ir mitybos nepakankamumą
- Padidėjusias kepenis
- Kepenų randėjimą
- Tulžies pūslės uždegimą
- Tulžies latakų uždegimą
- Tulžies latakų vėžį
Siurbikės gali migruoti į kitus organus: kasą, plaučius, odą, šlapimo takus, akis ar net smegenis.
Diagnostika
Kepenų siurbikių infekcija nustatoma tiriant išmatas, siekiant aptikti parazitų kiaušinėlius. Kartais reikia pakartotinių tyrimų. Gali būti naudinga:
- Kraujo tyrimai – matuojami specifiniai antikūnai, ieškoma eozinofilijos, vertinama kepenų funkcija
- Vizualiniai tyrimai: ultragarsas, kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija, padedantys nustatyti cistas ar kitus pokyčius kepenyse
- Kepenų biopsija – tiriama kepenų audinio mėginys, jei įtariama parazitinė infekcija
Gydymas ir priežiūra
Šios infekcijos gydomos antiparazitiniais vaistais:
- Triklabendazolu (ypač, jei diagnozuota fascioliazė)
- Prazikvanteliu (tinka opistorchozės ir klonorchiazės atvejais)
- Albendazolu (taip pat naudojamas opisthorchozės ar klonorchiazės infekcijoms)
Profilaktika
Riziką užsikrėsti galima sumažinti paprastomis prevencinėmis priemonėmis:
- Venkite valgyti žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų gėlavandenių žuvų, taip pat rūkytos, marinuotos ar lengvai sūdytos žuvies
- Nevalgykite žalių vandenkrėslių ir kitų laukinių vandens augalų
- Daržoves kruopščiai nuplaukite, nulupkite arba termiškai apdorokite
- Vietovėse, kur vanduo gali būti užterštas, naudokite tik saugų ar buteliuotą geriamąjį vandenį
- Nevartokite vandens iš pelkių, tvenkinių ar užliusių ganyklų bei saugokitės, kad tokio vandens nepatektų į burną ar nosį
Prognozė ir gyvenimo kokybė
Kepenų siurbikių sukelta liga dažnai išgydoma trumpu antiparazitinių vaistų kursu, kuris trunka nuo vienos iki septynių dienų. Negydomos siurbikės organizme gali išlikti nuo penkerių iki dvidešimt penkerių metų, sukeldamos kepenų, tulžies pūslės bei tulžies latakų pažeidimus ir sunkias ligas.
Kada kreiptis į gydytoją?
Rekomenduojama pasitarti su gydytoju, jei jums pasireiškia bent keli iš išvardytų simptomų, ypač jei gyvenote ar lankėtės šalyse, kur kepenų siurbikės paplitusios, ar manote, kad galėjote suvalgyti ar išgerti galimai užteršto maisto ar vandens, nesvarbu, kiek laiko praėjo.
Kada nedelsti?
Skubios pagalbos ieškokite, jei jaučiate vieną ar kelis iš šių pavojingų simptomų:
- Labai aukšta temperatūra (virš 40°C)
- Stiprus vėmimas ar viduriavimas
- Sumišimas, dezorientacija
- Odos ar akių pageltimas
- Dehidracijos požymiai: stiprus troškulys, mažas šlapinimasis, silpnumas, dažnas pulsas
Papildoma informacija
Kepenų siurbikės – gana plačiai pasaulyje paplitę parazitai, jomis serga apie 50 milijonų žmonių. Dažniausiai pasitaiko Azijos ir kai kuriuose Europos regionuose. Terminas „siurbikė“ – liaudiškas trimitodo (plokščiosios kirmėlės) pavadinimas ir neturėtų būti painiojamas su tokiu pačiu žuvies pavadinimu.
