Kleine-Levino sindromas yra itin reta neurologinė būklė, dar vadinama „miegančios gražuolės sindromu“ arba „šeimyniniu žiemojimo sindromu“. Šiai ligai būdingi pasikartojantys epizodai, kai žmogus miega neįprastai ilgai – dažnai net nuo 16 iki 20 valandų per parą. Šiuo laikotarpiu sunku išlaikyti budrumą, todėl dienos metu žmogus visą laiką jaučiasi labai mieguistas. Kartu sutrinka ir elgsena, pasireiškia įvairūs nuotaikos ar mąstymo pokyčiai.
Kas dažniausiai susiduria su šia liga
Nors šis sindromas gali išsivystyti bet kam, dažniau jis nustatomas vyrams. Dažniausiai pirmieji simptomai pasireiškia paauglystėje. Laikui bėgant, pasikartojantys epizodai tampa retesni ir lengvesni, tačiau vidutinė šios ligos trukmė – apie 14 metų.
Kiek paplitęs Kleine-Levino sindromas
Šis sindromas ypatingai retas – pasaulyje kiekvienam milijonui žmonių tenka vos vienas ar du atvejai šios ligos.
Kleine-Levino sindromo simptomai
Pirmieji požymiai dažnai pastebimi jau paauglystėje ir linkę reguliariai pasikartoti bent kartą per metus. Vienas ligos epizodas vidutiniškai trunka apie 10 dienų, tačiau gali užsitęsti tiek kelias dienas, tiek savaites. Gyvenimo eigoje sindromu sergantys asmenys dažniausiai patiria apie 20 tokių epizodų.
- Nuolatinis didžiulis nuovargis ir negalėjimas išbūti budriam
- Labai padidėjęs apetitas – žmogus gali valgyti daugiau nei įprastai
- Sustiprėjęs lytinis potraukis
- Galimi haliucinacijos
- Elgesio pokyčiai arba dirglumas
- Depresija ar nerimas
- Atminties sutrikimai, sumišimas
Dažniausiai epizodo metu žmogus sunkiai prisimena, kas vyko tuo laikotarpiu. Jis gali atsibusti trumpam pavalgyti ar nueiti į tualetą, bet bendras jo fizinis aktyvumas ribotas dėl stipraus mieguistumo.
Pasibaigus epizodui, žmogus grįžta prie įprasto gyvenimo ritmo. Vienintelis galimas ilgalaikis poveikis – lengvas atminties pablogėjimas.
Kas išprovokuoja epizodus
Yra kelios situacijos, kurios gali paskatinti šio sindromo simptomus. Dažniausi suaktyvinimo veiksniai:
- Infekcijos, panašios į gripą
- Narkotikų ar alkoholio vartojimas
- Galvos sužeidimai
- Intensyvus fizinis krūvis
- Didelis stresas
Kokios galimos priežastys
Tiksli sindromo priežastis iki šiol nežinoma. Mokslininkai spėja, kad kai kuriais atvejais dalis smegenų, atsakinga už miegą (pagumburis), gali būti pažeista dėl infekcijos ar kitos ligos. Dalis atvejų susijusi su autoimunine reakcija, kai organizmas pradeda pulti savo sveikus audinius, juos supainiojęs su ligos sukėlėjais.
Taip pat nustatyta, kad sindromas gali būti susijęs su tam tikrų genų pokyčiais (pvz., LMOD3 ir TRANK1), todėl neabejojama ir paveldėjimo galimybe.
Kaip nustatoma ši būklė
Kleine-Levino sindromą diagnozuoti sudėtinga, nes šiai ligai nėra būdingo vieno testo. Gydytojai remiasi simptomų analize ir atmeta kitas ligas, galinčias sukelti mieguistumą ar elgesio pokyčius. Konsultacijos metu specialistas teiraujasi apie simptomų atsiradimo laiką, jų stiprumą.
Diagnozės procese taikomi ir papildomi tyrimai:
- Miego tyrimas, vertinantis smegenų veiklą
- Atminties testai
- Kraujas laboratoriniams tyrimams
- Smegenų vaizdavimo tyrimai, pavyzdžiui, magnetinis rezonansas (MRT)
Kokia yra gydymo taktika
Iš esmės, nėra vieno universalaus vaisto, galinčio visapusiškai išgydyti Kleine-Levino sindromą. Daugeliu atvejų vaistų nereikia, tačiau esant stipriems simptomams, gydytojas gali pasiūlyti skirti laisvų dienų miegui ar kitokį laikino gyvenimo pokyčių planą.
Kartais simptomams palengvinti skiriami:
- Litis – gali rečiau pasireikšti epizodai
- Intraveniniai steroidai – naudojami ilgai trunkantiems epizodams sutrumpinti
- Stimuliatoriai arba vaistai, skatinantys budrumą – padeda mažinti mieguistumą
Esant išreikštiems elgesio ar emocijų pokyčiams, patariama kreiptis pagalbos į profesionalus, galinčius padėti tvarkytis su nerimu, depresija ar kitomis problemomis.
Ką svarbu žinoti apie prevenciją
Iki šiol nėra žinomo būdo, kaip apsisaugoti nuo šio sindromo išsivystymo, nes tikslios priežastys nėra aiškios. Kadangi galimas genetinis paveldimumas, planuojantiems šeimą vertėtų aptarti genetinių tyrimų galimybę – tai padės įvertinti rizikas ateityje vaikams.
Kaip gyventi su Kleine-Levino sindromu
Gavus šią diagnozę, svarbu glaudžiai bendradarbiauti su gydytoju – aptarti tinkamiausią gydymo kelią ir tiksliai laikytis rekomendacijų. Epizodų metu rekomenduojama likti saugioje aplinkoje, ilsėtis namuose ir laikinai atsisakyti darbo ar mokslų. Reikėtų nevažiuoti automobiliu ir nevaldyti didelių mechanizmų, nes stiprus mieguistumas didina nelaimingų atsitikimų riziką.
Naudinga apie būklę informuoti artimuosius, kad jie žinotų, kaip padėti. Taip pat verta dėvėti medicininę tapatybės žymę ar nešiotis kortelę su informacija apie ligą, jei ištiktų epizodas viešoje vietoje.
Ligos eiga ir ilgalaikė perspektyva
Dauguma sergančiųjų sulaukia gerėjančios būklės – laikui bėgant epizodai retėja, tampa ne tokie sunkūs. Dažniausiai sindromas išnyksta po 10–20 metų (vidutiniškai po 14 metų). Jei nauji epizodai nepasikartoja šešerius metus, laikoma, kad liga išgijo.
Psichikos sveikatos svarba
Kleine-Levino sindromas gali paveikti emocinę būklę bei nuotaiką. Svarbu pasitarti su gydytoju, jei pradeda stiprėti nerimas, depresija arba kyla sunkumų susitvarkyti su kasdieniu gyvenimu.