Kūdikiams kartais atsiranda burnos opelių – tai maži, skausmingi pažeidimai ant dantenų, liežuvio ar burnos gleivinės. Daugeliu atvejų jie užgyja savaime per 7–14 dienų. Vis dėlto gydytojo patarimo prireikia, jei opelių daugėja, jie plinta arba kūdikis turi kitų negalavimų, pavyzdžiui, karščiuoja.
- 1.Kaip atrodo burnos opelės ir kokie požymiai būdingi
- 2.Kodėl kūdikiams atsiranda opelių burnoje
- 3.Kas didina riziką
- 4.Kaip nustatoma diagnozė
- 5.Gydymas: ką paprastai rekomenduoja gydytojas
- 6.Ką galima padaryti namuose, kad kūdikiui būtų lengviau
- 7.Kada būtina kreiptis į gydytoją
- 8.Kaip sumažinti pasikartojimo tikimybę
- 9.Esmė
Įprasta, kad tėvai pirmiausia pastebi neįprastus baltus ar pilkšvus taškelius ir susirūpina – ypač kai jie panašūs į dygstančius dantukus, bet „ne savo vietoje“. Burnos opelės gali atrodyti kaip nedideli spuogeliai ar žaizdelės, tačiau dažniausiai tai nėra dantų dygimo požymis.
Kaip atrodo burnos opelės ir kokie požymiai būdingi
Medicinos praktikoje burnos opelės apibūdinamos kaip nedideli gleivinės pažeidimai, kurie gali būti jautrūs ar skausmingi. Jos dažniausiai būna apvalios arba ovalios formos.
- Žaizdelės ant lūpų vidinės pusės, dantenų, liežuvio, vidinių skruostų ar gomurio.
- Skausmas ir dirglumas, kartais net tada, kai kūdikis nevalgo.
- Spalva gali būti balta, pilkšva, gelsva arba rausva (priklauso nuo gijimo stadijos ir dirginimo).
Moksliniai duomenys rodo, kad burnos opelės vaikams nėra retos, o dauguma atvejų praeina be ilgalaikių pasekmių.
Kodėl kūdikiams atsiranda opelių burnoje
Pagal dabartines medicinos žinias, burnos opelės gali atsirasti dėl įvairių priežasčių – nuo infekcijų iki mechaninio sudirginimo ar mitybos ypatumų. Kartais tikslios priežasties nustatyti nepavyksta, tačiau svarbu įvertinti bendrą kūdikio būklę.
- Afčinės opelės (aftos) – dažnos, skausmingos, paprastai neužkrečiamos.
- Virusinės infekcijos (pvz., rankų, pėdų ir burnos liga).
- Burnos gleivinės grybelinė infekcija (pienligė).
- Herpes virusų sukelti pažeidimai (gali pasireikšti ir aplink lūpas).
- Gleivinės sužeidimas (pvz., nuo žaislų, šaukštelio, kandžiojimo, aštresnio maisto vyresniems kūdikiams).
- Jautrumas ar alerginės reakcijos į maisto produktus.
- Vitaminų ar mikroelementų stoka, ypač esant nevisavertei mitybai.
- Kai kurios virškinamojo trakto ligos, uždegiminės ar lėtinės būklės.
Taip pat gali pasitaikyti pūslelinės tipo bėrimų ar šašelių burnos išorėje – šie pažeidimai skiriasi nuo opelių burnos viduje, tačiau kartais gali pasireikšti kartu.
Kas didina riziką
Klinikinė patirtis leidžia manyti, kad kai kuriems kūdikiams opelės atsiranda dažniau, ypač jei yra papildomų rizikos veiksnių.
- Maisto alergijos ar ryškūs maisto netoleravimo požymiai.
- Nevisavertė mityba ir galimi vitaminų trūkumai.
- Autoimuninės būklės.
- Uždegiminės žarnyno ligos.
- Periodiškai pasikartojančio karščiavimo sindromai.
- Sausa burna (pvz., kai mažai geria ar karščiuoja).
- Stresas, traumos, didesnis dirginimas (nors kūdikiams tai dažniau susiję su gleivinės pažeidimu ar ligomis).
Kaip nustatoma diagnozė
Dažniausiai gydytojui pakanka apžiūros – opelės paprastai atpažįstamos įvertinus burnos gleivinę. Jei kyla įtarimas, kad opelės susijusios su konkrečia infekcija ar kita liga, gali būti skiriami papildomi tyrimai, pavyzdžiui, kraujo tyrimai arba pažeistos vietos tepinėlis.
Gydymas: ką paprastai rekomenduoja gydytojas
Daugeliu atvejų burnos opelės praeina savaime per 1–2 savaites. Tuomet gydymas dažniausiai orientuotas į skausmo mažinimą ir skysčių vartojimo užtikrinimą, kol gleivinė sugis.
Jei gydytojas nustato konkrečią priežastį (pavyzdžiui, grybelinę infekciją), gali būti pasiūlytas tikslinis gydymo planas. Kitais atvejais gali būti rekomenduojami amžių atitinkantys skausmą mažinantys vaistai. Kartais gydytojas gali pasiūlyti priemones, kurios sudaro apsauginį sluoksnį ant pažeistos vietos ir laikinai sumažina dirginimą.
Esant ryškesniam skausmui ar sudėtingesnei eigai, kai kada prireikia receptinių vaistų, tačiau tai sprendžiama individualiai, įvertinus kūdikio amžių, simptomus ir bendrą būklę.
Ką galima padaryti namuose, kad kūdikiui būtų lengviau
Namuose dažniausiai siekiama sumažinti diskomfortą ir padėti kūdikiui pakankamai gerti. Svarbiausia – saugumas ir kūdikio amžiui tinkami sprendimai.
- Pasiūlykite kažką vėsaus: pavyzdžiui, švarią vėsiname vandenyje suvilgytą šluostę, kurią kūdikis galėtų čiulpti prižiūrimas. Venkite kietų, labai sušaldytų daiktų.
- Jei kūdikis jau valgo tirštesnį maistą, laikinai atsisakykite aštraus, labai sūraus ar rūgštaus maisto, kuris gali dirginti žaizdeles.
- Skatinkite dažnai gurkšnoti vandenį mažais kiekiais, kad burna neišsausėtų ir mažėtų dirginimas.
- Jei kūdikis žindomas, dažniausiai galima tęsti žindymą – tai padeda palaikyti skysčių balansą.
- Dėl vietiškai naudojamų gelių ar kitų priemonių (pvz., nuskausminančių) verta pasitarti su gydytoju, nes ne visos priemonės tinka kūdikiams.
Kai kuriems vaikams padeda ir tos pačios priemonės, kurios palengvina dantų dygimo metu juntamą diskomfortą, tačiau svarbu įsitikinti, kad niekas papildomai nedirgina gleivinės.
Kada būtina kreiptis į gydytoją
Nors dauguma opelių praeina savaime, yra situacijų, kai delsti nereikėtų. Kreipkitės į gydytoją, jei:
- opelės nepraeina per 1–2 savaites arba akivaizdžiai blogėja;
- jų daug, jos plečiasi ar kūdikiui labai skauda;
- atsiranda karščiavimas, vėmimas, ryškus vangumas ar kiti ligos požymiai;
- kūdikis atsisako gerti, rečiau šlapinasi, burna labai sausa (galimos dehidratacijos požymiai).
Kaip sumažinti pasikartojimo tikimybę
Ne visų atvejų įmanoma išvengti, tačiau kasdieniai įpročiai gali padėti. Svarbi burnos higiena (dantenų ar dantukų priežiūra 2 kartus per dieną), taip pat visavertė, vitaminų ir mineralų gausi mityba. Jei opelės susijusios su infekcija ar kita būkle, pagrindinės priežasties suvaldymas dažniausiai sumažina pasikartojimo riziką.
Esmė
Burnos opelės kūdikiams pasitaiko gana dažnai ir gali turėti įvairių priežasčių – nuo virusų ar pienligės iki gleivinės sudirginimo ar mitybos veiksnių. Daugeliu atvejų jos užgyja per 1–2 savaites, tačiau užsitęsus simptomams ar atsiradus karščiavimui bei kitiems negalavimams, svarbu pasitarti su vaiko gydytoju. Tai padeda laiku nustatyti galimą priežastį ir parinkti tinkamiausią pagalbą.
