Kvėpavimo slopinimas (hipoventiliacija)

Kvėpavimo slopinimas (hipoventiliacija) – tai būklė, kai žmogus kvėpuoja per lėtai arba per paviršutiniškai, todėl kvėpavimas tampa nepakankamai efektyvus.

Įprastai įkvepiant į plaučius patenka deguonis, kuris per kraują nukeliauja į audinius. Tuo pat metu kraujas surenka anglies dioksidą – medžiagų apykaitos „atlieką“ – ir grąžina jį į plaučius, kad iškvėpimo metu jis būtų pašalintas iš organizmo.

Esant hipoventiliacijai, anglies dioksidas iš organizmo šalinamas per menkai. Dėl to jo koncentracija kraujyje didėja, o deguonies organizmui gali pradėti trūkti. Kitaip tariant, sutrinka dujų apykaitos pusiausvyra: organizmas „kaupia“ anglies dioksidą ir negauna pakankamai deguonies.

Svarbu neskirti hipoventiliacijos nuo hiperventiliacijos. Hiperventiliacija reiškia per greitą kvėpavimą, kai anglies dioksido kiekis kraujyje kaip tik sumažėja.

Kokie požymiai gali rodyti kvėpavimo slopinimą

Simptomai gali būti įvairūs – nuo lengvų iki ryškių, priklausomai nuo to, kiek sutrinka kvėpavimas ir kaip stipriai didėja anglies dioksido kiekis.

Lengvesni ar vidutiniai simptomai

• nuovargis;
• mieguistumas dieną;
• dusulys;
• lėtas, paviršutiniškas kvėpavimas;
• prislėgta nuotaika.

Ryškesni požymiai progresuojant būklei

Kai anglies dioksido organizme daugėja, gali atsirasti ir rimtesnių simptomų:

• melsvas lūpų, pirštų ar kojų pirštų atspalvis;
• traukuliai;
• sumišimas, dezorientacija;
• galvos skausmai.

Nors hipoventiliacijai nebūdingas pagreitėjęs kvėpavimas, medicinos praktikoje pastebima, kad kai kuriems žmonėms kvėpavimo dažnis gali laikinai didėti – organizmui bandant kompensuoti ir pašalinti daugiau anglies dioksido.

Dažniausios kvėpavimo slopinimo priežastys

Hipoventiliacija gali atsirasti dėl skirtingų priežasčių – nuo kvėpavimo raumenų silpnumo iki plaučių ar nervų sistemos sutrikimų. Dažniausiai pasitaikančios situacijos:

• nervo-raumenų ligos, dėl kurių silpsta raumenys, dalyvaujantys kvėpavime;
• krūtinės ląstos deformacijos, apsunkinančios įkvėpimą ir iškvėpimą;
• ryškus nutukimas, kai kvėpuoti fiziškai sunkiau ir kvėpavimo darbas padidėja;
• smegenų pažeidimai, kurie gali sutrikdyti kvėpavimo reguliaciją;
• obstrukcinė miego apnėja, kai miego metu epizodiškai susiaurėja ar subliūkšta kvėpavimo takai;
• lėtinės plaučių ligos, kurios siejamos su kvėpavimo takų susiaurėjimu ir oro tėkmės apribojimu.

Hipoventiliacija gali pasireikšti ir vartojant tam tikras medžiagas ar vaistus, kurie slopina centrinę nervų sistemą. Didesnės tokių medžiagų dozės gali sulėtinti kvėpavimo centrų aktyvumą ir kvėpavimą.

• alkoholis;
• barbitūratai;
• raminamojo poveikio vaistai;
• opioidai;
• benzodiazepinai.

Kaip nustatoma diagnozė

Jei pasireiškia kvėpavimo slopinimui būdingi simptomai, rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Įprastai vertinami nusiskundimai, vartojami vaistai ar kitos medžiagos, atliekama apžiūra ir parenkami tyrimai, padedantys įvertinti kvėpavimo funkciją bei galimą priežastį.

Pagal klinikinę situaciją gali būti skiriami šie tyrimai:

• krūtinės ląstos rentgenograma – padeda įvertinti krūtinės srities struktūras ir galimus pakitimus;
• plaučių funkcijos tyrimai – parodo, kaip efektyviai veikia plaučiai ir ar nėra oro tėkmės apribojimo;
• arterinio kraujo dujų tyrimas – įvertina deguonies ir anglies dioksido kiekį kraujyje bei rūgščių–šarmų pusiausvyrą;
• pulsoksimetrija – neskausmingas deguonies įsotinimo matavimas jutikliu ant piršto;
• hematokrito ir hemoglobino tyrimai – padeda įvertinti, ar kraujyje pakanka eritrocitų ir hemoglobino deguonies pernešimui;
• miego tyrimas – naudojamas įtariant su miegu susijusius kvėpavimo sutrikimus, pavyzdžiui, miego apnėją.

Gydymo principai

Kvėpavimo slopinimas dažniausiai yra gydomas, o gydymo taktika priklauso nuo priežasties. Pagal dabartines medicinos žinias, svarbiausia – pašalinti ar suvaldyti veiksnį, dėl kurio kvėpavimas tapo nepakankamas.

Jei hipoventiliaciją skatina vartojami vaistai ar kitos medžiagos, jų nutraukimas ar koregavimas (tik gydytojui prižiūrint) gali padėti atkurti įprastą kvėpavimą.

Kitos dažnai taikomos priemonės:

• papildomas deguonis, kai reikia palaikyti pakankamą organizmo aprūpinimą deguonimi;
• svorio mažinimas, jei kvėpavimą apsunkina nutukimas;
• CPAP ar BiPAP terapija miego metu, padedanti išlaikyti kvėpavimo takus atvirus;
• operacinis gydymas, jei būtina koreguoti krūtinės ląstos deformaciją;
• inhaliuojami vaistai, kurie plečia kvėpavimo takus ir padeda kontroliuoti lėtinę plaučių ligą.

Galimos komplikacijos

Negydoma hipoventiliacija gali būti pavojinga, nes ilgainiui didėjantis anglies dioksido kiekis ir mažėjantis deguonies prieinamumas gali sukelti gyvybei grėsmingas būkles.

Kvėpavimo slopinimas, pasireiškiantis perdozavus kvėpavimą slopinančių medžiagų, gali pereiti į kvėpavimo sustojimą, kai žmogus nebekvėpuoja. Pasikartojantys hipoventiliacijos epizodai taip pat siejami su padidėjusiu spaudimu plaučių kraujagyslėse, o tai ilgainiui gali apsunkinti dešinės širdies pusės darbą.

Prognozė ir kas padeda kontroliuoti būklę

Laikantis gydytojo sudaryto gydymo plano, dažnai pavyksta sumažinti komplikacijų riziką. Ankstyvas atpažinimas ir tinkamas gydymas padeda palaikyti sveikesnę deguonies ir anglies dioksido pusiausvyrą, o tai paprastai teigiamai veikia savijautą ir gyvenimo kokybę.