Liežuvio vėžys – tai gana reta, tačiau reikšminga burnos ir galvos- kaklo navikų forma. Ji išsivysto tuomet, kai liežuvio ląstelės pradeda nekontroliuojamai daugintis. Liežuvio užpakalinė dalis prasideda ties poliežuviniu kaulu – ten, kur smakras pereina į kaklą, o baigiasi ties burnos dugnu. Priklausomai nuo to, kurioje vietoje atsiranda navikas, išskiriami keli skirtingi ligos tipai.
Liežuvio vėžio rūšys
Dažniausiai ši liga prasideda iš plokščiųjų epitelio ląstelių, sudarančių burnos gleivinę – tai yra plokščialąstelinė karcinoma. Šis navikas neretai apima tas kūno vietas, kurias veikia ultravioletiniai spinduliai ar dirgina cheminės medžiagos, bet burnos gleivinė – viena jautriausių sričių. Jei vėžys išsivysto matomoje, priekinėje liežuvio dalyje, jis įvardijamas kaip burnos (arba priekinės liežuvio dalies) vėžys. Navikas, esantis liežuvio šaknyje (užpakalinėje dalyje), vadinamas orofaringiniu arba liežuvio pagrindo vėžiu.
Ar liežuvio vėžys dažnas?
Nors iš visų vėžio formų šis sudaro mažiau nei 1% visų naujų atvejų, jis yra vienas dažniausių galvos- kaklo navikų. Vyrai serga dukart dažniau nei moterys. Dažniausiai liga nustatoma vyresniems nei 40 metų asmenims.
Liežuvio vėžio simptomai
Naviko požymiai ne visuomet iš karto akivaizdūs – viskas priklauso nuo jo vietos ir išplitimo. Ankstyvojoje stadijoje ligos ženklų galima net nepastebėti. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį į šiuos pasikeitimus:
- Raudonos arba baltos dėmės ant liežuvio paviršiaus.
- Guzelis ar patinimas liežuvio šone, linkęs kraujuoti.
- Nepažeidžiama, ilgai negyjanti burnos žaizda ar opelė – dažnai raudonos ar pilkšvos spalvos.
Ligai progresuojant pasireiškia ir kiti požymiai:
- Gleivinės pastorėjimas burnoje.
- Nuolatinis skausmingas gerklės perštėjimas.
- Jautrumas, skausmas ar tinimas kakle.
- Skausmas ausyje.
- Jausmas, tarsi kažkas įstrigę gerklėje.
- Liežuvio ar kitų burnos dalių nejautra.
- Deginimo pojūtis liežuvyje.
- Skausmingas ar pasunkėjęs kramtymas.
- Rijimo sutrikimai ar skausmas.
- Užkimimas ir balso pasikeitimai.
- Žandikaulio patinimas.
- Atsipalaidavę ar paslankūs dantys.
- Netikėti dantų protezų pokyčiai, kai jie tampa nebe taip tiksliai pritaikyti kaip anksčiau.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Liežuvio vėžys prasideda dėl nekontroliuojamo pakitusių ląstelių dauginimosi, tačiau kodėl kai kuriems žmonėms ši liga išsivysto, iki galo nėra aišku. Pagrindinės priežastys siejamos su DNR pokyčiais. Svarbiausi rizikos veiksniai yra gausus rūkymas ir ilgalaikis, gausus alkoholio vartojimas – šie rizikos veiksniai ypač pavojingi, kai pasireiškia kartu.
- Ilgalaikis žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos sukeltas poveikis, kuris ypač svarbus liežuvio pagrindo vėžiui, bet retesniais atvejais gali paveikti ir priekinę jo dalį.
- Tabako kramtymas, betelio riešutų vartojimas.
- Ligos atvejai šeimoje (paveldimumas).
- Asmeninė anksčiau buvusių vėžio atvejų istorija, ypač jei diagnozuota plokščialąstelinė karcinoma.
Diagnozės nustatymas
Dažnai pirmiesiems įtartinų simptomų pastebėtojams priklauso odontologai – jie pamatę įtartiną darinio ar dėmės pakitimą paskiria tolimesnius tyrimus ar nukreipia pacientą toliau. Profilaktinių ar įprastų odontologinių apžiūrų metu gydytojas gali apžiūrėti burną naudojant specialų fluorescencinį šviesos šaltinį – taip aptinkama pakitusi gleivinė.
Be to, diagnozei patikslinti naudojami instrumentiniai metodai – endoskopija (specialus kameros ir šviesos vamzdelis burnos ir ryklės apžiūrai) ar limfmazgių apčiuopa. Jei pastebima įtartina sritis, atliekama biopsija – paimamas mažas audinio mėginys, kuris tiriamas laboratorijoje, ieškant vėžinių ląstelių požymių.
Gali būti paskirti vizualizaciniai tyrimai: kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT), pozitronų emisijos tomografija (PET).
Gydymo būdai
Liežuvio vėžio gydymo taktika parenkama atsižvelgiant į naviko dydį, vietą ir ligos išplitimą. Efektyviausi šie gydymo metodai:
- Chirurginis gydymas – dažniausiai atliekama dalinė arba visiška liežuvio šalinimo operacija (glosonektomija), o kai kuriuose atvejuose – limfmazgių šalinimas (kaklo disekcija), kad būtų sumažinta metastazių tikimybė.
- Spindulinė terapija gali būti taikoma prieš chirurgiją (mazginio sumažinimui) arba po jos (siekiant sunaikinti likusias vėžines ląsteles). Kai kuriais atvejais ji taikoma kaip pagrindinis gydymo metodas.
- Medikamentinis gydymas – chemoterapija, imunoterapija ar taikinių terapija, priklausomai nuo naviko išplitimo ir paciento būklės.
Profilaktika
Nors visiškai išvengti šios ligos dažniausiai neįmanoma, riziką galima gerokai sumažinti laikantis kelių svarbių rekomendacijų:
- Vengti tabako ir alkoholio – šios medžiagos yra pagrindiniai rizikos veiksniai, tad net ir nutraukus jų vartojimą po daugelio metų, rizika sumažėja.
- Pasiskiepyti nuo ŽPV – žmogaus papilomos virusas taip pat susijęs su burnaryklės ir kitų zonų vėžiais, tad vakcina gali apsaugoti.
- Įvairi, pilnavertė mityba, kurioje gausu šviežių vaisių, daržovių ir neskaldytų grūdų, taip pat ribojami raudonos mėsos, saldintų gėrimų ir stipriai perdirbtų produktų kiekiai.
- Reguliariai lankytis pas odontologą – įprastų profilaktinių apžiūrų metu galima anksti aptikti burnos vėžiui būdingus pakitimus.
Ligos prognozė
Anksti nustačius ir pradėjus gydymą, liežuvio vėžys gali būti išgydomas. Todėl itin svarbu atkreipti dėmesį į bet kokius naujus darinius, dėmes, žaizdeles ar pakitusias liežuvio vietas, kurios negyja ilgiau kaip dvi savaites, ir kreiptis į gydytoją ar odontologą. Reguliarūs profilaktiniai vizitai padeda laiku diagnozuoti pokyčius – dažniausiai kartą per pusmetį arba pagal gydytojo rekomendacijas.
Kaip seksis gydytis, stipriai priklauso nuo to, kiek liga jau pažengusi. Išgyvenamumo rodikliai keičiasi priklausomai nuo stadijos:
- Navikas neišplitęs už liežuvio ribų – 5 metų išgyvenamumas siekia apie 84%.
- Navikas išplitęs į netoliese esančius limfmazgius ar kitas struktūras – rodiklis siekia apie 70%.
- Ligai išplitus į nutolusias kūno vietas – išgyvenamumas sumažėja iki 41%.
Šie skaičiai yra tik orientaciniai – kiekvieno žmogaus situacija unikali ir priklauso nuo daugybės faktorių.
Kasdienybė su liežuvio vėžiu
Po naviko gydymo, ypač chirurginių procedūrų, gali reikėti logopedo pagalbos, kad būtų atkurti kalbos bei rijimo įgūdžiai. Jei pastebėjote naują gumbelį, dėmę, opą ar pakitusią liežuvio spalvą ir tai nepraeina ilgiau nei dvi savaites, būtina pasitarti su gydytoju ar odontologu.
Pasirūpinkite reguliarėmis burnos apžiūromis ir higiena – daugelį pokyčių galima pastebėti ankstyvose stadijose ir imtis laiku veiksmų, todėl reguliarus lankymasis pas specialistus labai svarbus. Profilaktika ir dėmesingumas – geriausi pagalbininkai siekiant išsaugoti burnos sveikatą.
