Thanatofobija – tai stipri ir dažnai sunkiai valdoma mirties ar mirimo baimė, dar kitaip vadinama mirties nerimu. Žmogus gali jausti nerimą ne tik dėl savo pačio mirties, bet ir dėl artimųjų išėjimo. Ši baimė gali tapti nuolatiniu šešėliu kasdienybėje – paveikti darbą, mokslus, santykius bei laisvalaikį.
Kas yra fobijos?
Fobijomis vadinamos stiprios baimės ar panikos reakcijos, susijusios su konkrečiais objektais, situacijomis ar veiklomis. Thanatofobija – viena iš šių nerimo sutrikimų rūšių, greta tokių fobijų kaip klaustrofobija (uždarų, siaurų erdvių baimė) ar aerofobija (skridimo baimė).
Skirtumai tarp thanatofobijos ir nekrofobijos
Nors gali atrodyti panašios, šios dvi baimės skiriasi. Thanatofobija reiškia gilią mirties ar mirimo proceso baimę – baimė apima save ar artimuosius. Nekrofobija susijusi su baime prie negyvų kūnų, kapinių ar su mirtimi susijusių objektų ir vietų.
Ar mirties baimė yra įprasta?
Baimė mirti daugeliui žmonių yra natūrali dalis – mirtis nėra pažįstama, tad jaudintis dėl jos visiškai suprantama. Tačiau kai ši baimė pradeda trukdyti įprastai gyventi, nuolatinių minčių apie mirtį nebeįmanoma atitolinti, o jų sukeliami fiziniai ir emociniai simptomai stiprūs – tai jau gali būti thanatofobijos ženklas.
Kaip dažnai pasitaiko thanatofobija?
Nors daugelis apie mirties baimę kalbėti vengia, tyrimai atskleidžia, jog nuo 3 % iki 10 % žmonių mirties baimė yra stipresnė ar dažnesnė nei kitų. Visuomenėje mirties nerimas nėra retas reiškinys, tik apie jį dažnai tylima.
Kas dažniau patiria mirties baimę?
- Asmenys, turintys rimtų sveikatos problemų ar diagnozuotą sunkią ligą.
- Neturintys religinių įsitikinimų.
- Jaučiantys nusivylimą arba nepasitenkinimą gyvenimu.
- Turintys žemą savivertę.
- Kovojantys su kitais nerimo, depresijos ar fobijų sutrikimais.
- Turintys sergančius, vyresnius ar mirštančius artimuosius.
- Netrūksta draugų ar artimos šeimos narių.
- Kasdien darbe susiduriantys su liga, trauma, smurtu – pavyzdžiui, gydytojai, socialiniai darbuotojai.
Tyrimai rodo, kad jaunesni žmonės dažniau bijo pačios mirties, o vyresni – mirimo proceso. Taip pat nustatyta, jog vidutinio amžiaus asmenys, turintys senstančius tėvus, dažnai jaučia didesnį mirties nerimą nei jų tėvai.
Kas lemia thanatofobijos išsivystymą?
Gali būti, kad stipri mirties baimė išsivysto dėl ryškių, su mirtimi susijusių patirčių:
- Patirtos traumos ar sunkūs išgyvenimai, susiję su mirtimi.
- Artimo žmogaus netektis.
- Matytas skausmingas, sunkus kito asmens mirimas.
Kitos fobijos taip pat gali būti susijusios su mirties baime. Ją išprovokuoti gali aerofobija, agorafobija (baimė negalėti pabėgti iš nepažįstamos vietos), akvafobija (vandens baimė), arachnofobija (vabzdžių baimė), klaustrofobija.
Thanatofobijos simptomai
Susiduriant su mintimis apie mirtį ar mirimą, žmogų gali apimti stipri panika, baimė, nerimo priepuoliai ar net depresija. Kartais kyla stiprus poreikis vengti vietų, situacijų, kuriose jaučiamės nesaugiai. Kitiems būdinga perdėtai rūpintis savo sveikata, nuolat tikrinti organizmą, ieškoti ligų simptomų ar informacijų apie ligas – taip išsivystanti hipochondrija.
Fiziniai simptomai gali būti labai įvairūs:
- Šalčio pojūtis.
- Galvos svaigimas, silpnumas.
- Gausus prakaitavimas.
- Širdies ritmo padažnėjimas.
- Pykinimas.
- Kvėpavimo sutrikimai, oro trūkumas.
- Drebulys.
- Virškinimo problemos ar skrandžio skausmas.
Kaip nustatoma thanatofobija?
Specifinio mirties baimės testo nėra. Specialistai dažniausiai įvertina simptomus, išsiaiškina, kaip stipriai baimė varžo kasdienybę, ir ar nėra kitų psichikos sutrikimų (pvz., obsesinio-kompulsinio sutrikimo ar kito tipo nerimo sutrikimų).
- Baimės simptomai trunka ilgiau nei šešis mėnesius.
- Baimės reakcija pasireiškia susidūrus su konkrečia situacija ar objektu.
- Baimė susijusi su konkrečia situacija ar tema, pvz., mirties idėja.
- Baimės vengiama bet kokia kaina.
- Dėl baimės stipriai nukenčia kasdienė veikla ir gyvenimo kokybė.
Kaip gydoma ir valdoma gili mirties baimė?
Jei mirties baimė ima trukdyti kasdienai, verta kreiptis pagalbos. Efektyviausias gydymo būdas – psichoterapija, padedanti kalbėtis apie baimes, mokytis jas suprasti ir valdyti.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET) – šios terapijos metu keičiamas požiūris į mirtį, siekiama išsklaidyti nerealistiškus įsitikinimus, mokomasi spręsti, kada mirimo baimė tampa perdėta ir kaip su ja susidoroti. Taip pat taikomi savireguliacijos būdai – pavyzdžiui, kvėpavimo pratimai.
- Ekspozicijos terapija – padeda po truputį, saugiai „susipažinti“ su mirties idėja ar su ja susijusiomis situacijomis. Tai gali būti dienoraščio apie mirtį rašymas, ligoninės lankymas, testamento sudarymas ar net pokalbiai su sunkiai sergančiais žmonėmis.
Vaistai dažniausiai nėra pagrindinė thanatofobijos gydymo priemonė, tačiau retais atvejais gydytojas gali skirti trumpalaikius raminamuosius – pavyzdžiui, prireikus dalyvauti laidotuvėse ar kitose įtemptose situacijose.
Patarimai, kaip mažinti mirties nerimą
- Sumažinkite vartojamo kofeino, alkoholio ar kitų medžiagų, bloginančių nerimą, kiekį.
- Kurkite stiprią palaikančią aplinką – bendrakalbiai, šeima, artimi draugai, o prireikus ir sveikatos priežiūros specialistai gali suteikti daug pagalbos.
- Pastebėję nerimo simptomus, kreipkitės pagalbos kuo anksčiau.
Perspektyvos ir prognozė
Dauguma žmonių, kenčiančių nuo stiprios mirties baimės, taikant tinkamą terapiją pasiekia didelę pažangą. Ypač geri rezultatai stebimi taikant ekspozicijos terapiją.
Kada būtina kreiptis į gydytoją?
- Jei dėl mirties ar mirimo baimės nebegalite normaliai funkcionuoti darbe, namuose ar per laisvalaikį.
- Jei patiriate stiprius panikos priepuolius.
Klausimai, kuriuos verta užduoti specialistui
- Ar yra žmonių, patiriančių panašių išgyvenimų, grupių?
- Kiek laiko paprastai trunka psichoterapija?
- Ar mirties baimė gali visiškai išnykti?
