Ogilvio sindromas – tai staiga atsirandanti storosios žarnos paralyžiaus būsena, kai žarnynas kaip ir užsiblokuoja, nors jokios fizinės kliūties nėra. Ši būklė vadinama pseudobstrukcija, nes simptomai panašūs į žarnyno nepraeinamumą, tačiau tikras mechaninis užsikimšimas nenustatomas – žarnyno judesius sustabdo motorinės sistemos sutrikimas. Dėl to maistas ir dujos kaupiasi žarnoje, o jos sienelės plečiasi.

Kas patiria Ogilvio sindromą?

Nors šis sindromas gali pasireikšti bet kuriam asmeniui, dažniausiai jis diagnozuojamas vyresnio amžiaus žmonėms, ypač tiems, kurie serga keliomis lėtinėmis ligomis. Jį gali išprovokuoti chirurginės operacijos, traumos, širdies ir kraujagyslių ligos ar sunkios infekcijos. Riziką taip pat didina elektrolitų pusiausvyros sutrikimai, neurologiniai susirgimai ir daugybės vaistų vartojimas. Visi šie veiksniai gali paveikti nervų sistemą, kuri signalizuoja žarnyno raumenims judėti.

Ar Ogilvio sindromas dažnas?

Ši būklė nustatoma maždaug 1 iš 1 000 ligoninės pacientų, vidutiniškai apie 60 metų amžiaus. Tačiau pasitaiko ir jaunesniems asmenims, jei yra rizikos veiksnių.

Ogilvio sindromo skirtumai nuo kitų būklių

Ogilvio sindromas pasižymi tuo, kad būklė išsivysto staiga ir dažniausiai apima tik storąją žarną (koloną). Plačiau žinomas terminas „žarnyno pseudobstrukcija“ vartojamas apibūdinti bet kuriam žarnyno paralyžiui, kai nėra mechaninės kliūties. Kai kuriuos asmenis kamuoja lėtinė žarnyno pseudobstrukcija dėl įgimtų ar kitų lėtinių ligų.

Susiję įrašai

Paralitinis ileusas – taip pat ūmi pseudobstrukcija, tačiau dažniausiai paliečia ir plonąją, ir storąją žarną. Ilgainiui po pilvo operacijų žarnyno veikla dažniausiai atsistato, tuo tarpu Ogilvio sindromas yra retesnis ir paprastai sudėtingesnis, nes dažniausiai pradeda reikštis ties aklosios žarnos (ceko) sritimi.

Ogilvio sindromo simptomai

Pilvo pūtimas ir matomas išsipūtimas
Pilvo skausmas
Apetito stoka
Pykinimas, vėmimas
Pūtimas, padidėjęs dujų kiekis
Užkietėjimas arba viduriavimas

Kas gali sukelti Ogilvio sindromą?

Tiksli sindromo išsivystymo priežastis dar nenustatyta. Manoma, jog sutrinka autonominės nervų sistemos veikla, kuri reguliuoja nevalingus žarnyno raumenų susitraukimus ir peristaltiką. Akivaizdu, kad ūminėmis stresinėmis sąlygomis šios sistemos disbalansas gali pablogėti, o papildomi sveikatos faktoriai padidina riziką.

Veiksniai, galintys išprovokuoti sindromą:

Širdies infarktas
Sunki širdies nepakankamumo forma
Trauminiai sužalojimai
Stiprios infekcijos (pneumonija, sepsis ir kt.)
Atviros pilvo ar širdies operacijos
Ortopedinės operacijos, pavyzdžiui, klubo sąnario keitimas
Operacinis gimdymas (Cezario pjūvis)

Priežastys, didinančios riziką:

Inkstų funkcijos nepakankamumas
Kvėpavimo nepakankamumas
Neurologinės ligos
Širdies ir kraujagyslių sutrikimai
Onkologinės ligos
Medžiagų apykaitos sutrikimai
Elektrolitų pusiausvyros sutrikimai
Amžius (ypač vyresni žmonės)
Fizinis silpnumas, mažas judrumas
Daugybės vaistų vartojimas

Dažniausiai siejami vaistai:

Antipsichoziniai preparatai
Amfetaminai
Kortikosteroidai
Opioidiniai analgetikai
Imunosupresantai
Nugaros smegenų anestetikai

Galimos Ogilvio sindromo komplikacijos

Neretai Ogilvio sindromo eiga palanki – simptomai nurimsta savaime arba pritaikius palaikomąją priežiūrą. Vis tik, jei būklė nepastebima laiku arba žarnos išsipūtimas stiprėja, didėja sunkių komplikacijų pavojus. Pastebėta, kad didesnė nei 12 cm gaubtinės žarnos skersmuo ženkliai didina riziką, nors norma siekia apie 8 cm.

Žarnyno išemija – didelis žarnos spaudimas gali užkirsti kelią kraujo pritekėjimui. Dėl to vystosi audinių uždegimas ir net nekrozė (žūtys), jei laiku nesuteikiama pagalba.
Prakiurimas – mirę žarnos audiniai tampa trapesni, todėl gali atsirasti skylė. Žarnyno turinio patekimas į pilvo ertmę sukelia peritonitą, pavojingą uždegimą.
Sepsis – kai infekcija išplinta į kraują, vystosi sunki sisteminė infekcija. Sunkiais atvejais gresia sepsinis šokas ir daugybinis organų nepakankamumas.

Kaip diagnozuojamas Ogilvio sindromas?

Diagnozei nustatyti būtina nustatyti, kad storosios žarnos spindis išsiplėtęs, tačiau jokių mechaninių trukdžių nėra. Taip pat atliekami tyrimai, kurie padeda atmesti kitas galimas simptomų priežastis ir įvertinti būklės sunkumą.

Pagrindiniai radiologiniai tyrimai

Norint įvertinti gaubtinės žarnos būklę ir nustatyti pseudobstrukciją, taikomi radiologiniai tyrimai, kurių metu žarnynas padengiamas kontrastine medžiaga. Ji geriau išryškina žarnyno struktūrą rentgeno nuotraukose. Procedūra gali būti atliekama nurijus, naudojant klizmą arba leidžiant kontrastą į veną. Dažniausiai naudojami kontrastinis pilvo kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimas ir kontrastinė fluoroskopija.

Specialus tyrimas, vadinamas gastrografinine klizma, kartais taikomas kaip gydymo priemonė – į žarnyną pro tiesiąją žarną suleidžiamas vandenyje tirpus kontrastas, o paskui atliekama rentgeno stebėsena. Šis kontrastas kartais veikia kaip vidurius laisvinanti medžiaga ir gali padėti atkurti žarnyno judesius.

Ogilvio sindromo gydymo būdai

Gydymo taktika priklauso nuo žarnos išsiplėtimo apimties ir bendros paciento būklės. Jei rizika komplikacijoms maža, dažniausiai taikomos konservatyvios priemonės, nuolatinė stebėsena ir palaikomoji priežiūra. Jei būklė negerėja per 72 valandas arba žarnyno spindis viršija 12 cm, prireikia aktyvesnių priemonių, įskaitant intervencijas ar chirurgiją.

Konservatyvi priežiūra gali apimti:

Pagrindinės ligos, galinčios išprovokuoti būklę, gydymą
Galimai susijusių vaistų nutraukimą
Žarnyno ramybės užtikrinimą – laikinai nevartojamas maistas, siekiant mažinti žarnos apkrovimą
Intravenines skysčių infuzijas norint išlaikyti organizmo hidrataciją, atkurti elektrolitų pusiausvyrą
Fizinį aktyvumą arba kūno padėties keitimą, siekiant paskatinti peristaltiką
Nasogastrinio vamzdelio ar rektalinio kateterio įvedimą – oro ir skysčių pašalinimui iš skrandžio ar žarnyno
Reguliarų būklės vertinimą atliekant vaizdinius ir kraujo tyrimus

Esant poreikiui taikomos intervencijos:

Kolonoskopinė dekompresija. Į storąją žarną įvedamas plonas aparatas su kamera ir specialiu vamzdeliu, kuriuo pašalinamas per didelis oras ar skysčiai. Tai gali svariai palengvinti simptomus, jei kitos priemonės neveiksmingos. Visgi procedūra gali būti sudėtinga ir kartais sukelti papildomų rizikų, tokių kaip žarnos sienelės prakiurimas.
Neostigmino injekcija. Šis vaistas suaktyvina žarnyno raumenis, dažniausiai naudojamas intensyvios terapijos skyriuje, griežtai stebint širdies veiklą, nes vaistas gali sulėtinti pulsą.
Chirurginė operacija (kolektomija/kolostomija). Jei išsiplėtimas ir toliau didėja arba jau yra komplikacijų (pavyzdžiui, žarnos nekrozė ar prakiurimas), prireikia pašalinti pažeistą žarnos segmentą. Tai laikoma kraštutinėmis priemonėmis. Po operacijos gali prireikti suformuoti laikinas ar nuolatines išmatų šalinimo angas (kolostomijas), kurias, jei būklė leidžia, vėliau galima pašalinti.

Ogilvio sindromo pavojus gyvybei

Nors dauguma atvejų baigiasi sėkmingai, komplikacijos gali būti labai rimtos ir net mirtinos. Mirtingumas esant komplikacijoms, tokios kaip žarnos sienelės prakiurimas ar išemija, siekia iki 40%. Vis dėlto tokias komplikacijas patiria mažiau nei 15% asmenų. Be komplikacijų, mirtingumas siekia apie 15%, tačiau svarbu pabrėžti, kad dažniausiai tai susiję su kitomis rimtomis ligomis, kurias lydi Ogilvio sindromas.