Parkinsono liga progresuoja palaipsniui, o jos eiga dažnai suskirstoma į kelis etapus. Kiekvienas etapas apibūdina, kaip stipriai liga paveikė žmogaus kūną ir kokie simptomai išryškėja. Tokia klasifikacija padeda suprasti sergančiojo būklę ir numatyti, kaip liga gali vystytis ateityje. Dažniausiai taikoma Hoehn ir Yahr sistema, pagrįsta judesio pokyčiais.
Turinys
Susijusi tema: Parkinsono ligos demencija: kas tai, simptomai ir stadijos.
Parkinsono ligos eiga gali būti labai skirtinga
Skirtingi žmonės Parkinsono ligą išgyvena skirtingai. Vieniems simptomai gali būti vos juntami ilgus metus, kiti gali susidurti su greitai sunkėjančia savijauta. Vieni pereina visus etapus nuosekliai, kiti – praleidžia kai kuriuos etapus arba liga progresuoja netolygiai.
Pirmas etapas: tik viena kūno pusė
Ligos pradžioje simptomai dažniausiai pasireiškia tik vienoje kūno pusėje. Dažniausiai tai – lengvi judesių sutrikimai, kaip rankos drebėjimas ar nevalingi judesiai. Kartais pats žmogus sunkiai pastebi šiuos pokyčius, tačiau aplinkiniai gali atkreipti dėmesį į pasikeitusią kūno laikyseną ar sumažėjusią veido išraišką.
Antras etapas: pažeidžiamos abi kūno pusės
Antrajame etape ligos požymiai pasireiškia abiejose kūno pusėse. Tampa vis sudėtingiau išlaikyti pusiausvyrą ar atlikti įprastus kasdienius judesius. Gali būti sunku vaikščioti ar išlaikyti stabilią stovėseną. Paprastos veiklos, pavyzdžiui, apsirengimas ar higiena, reikalauja daugiau pastangų, tačiau dauguma žmonių šiame etape dar geba gyventi savarankiškai.
Šio etapo metu dažnai skiriami vaistai, padedantys palengvinti simptomus. Pirmiausia pradedami vartoti vaistai, kurie skatina dopamino veiklą, pagerindami nervinių signalų perdavimą.
Trečias etapas: simptomai ryškėja, bet išlieka savarankiškumas
Perėjus į trečią etapą, judesių sutrikimai intensyvėja. Sunkiau vaikščioti, dažnesni kritimai, paprasti fiziniai judesiai tampa dar didesniu iššūkiu. Nepaisant to, dauguma žmonių šiame etape vis dar tvarkosi su kasdienėmis užduotimis be nuolatinės pagalbos.
Ketvirtas etapas: neįgalumas ir priklausomybė nuo kitų
Kai liga pasiekia ketvirtąją stadiją, judėti tampa ypač sunku – žmogui vis dažniau reikia pagalbos atsikelti, vaikščioti, netgi stovėti. Dažniausiai šiuo laikotarpiu nebeįmanoma gyventi vienam, todėl dažnas tampa priklausomas nuo slaugytojų ar artimųjų.
Penktas etapas: visiškas neįgalumas
Paskutinėje stadijoje žmogus dažniausiai nebegali judėti be pagalbos, jam reikia nuolatinės priežiūros. Skiriamas laiką praleidžiama vežimėlyje arba gulint lovoje. Gali sutrikti ne tik fizinė būklė, bet ir kalba, atmintis, išryškėja demencijos požymiai. Šiame etape dažnėja šlapimo nelaikymas ir atsiranda didesnė infekcijų, reikalingų hospitalizacijos, rizika. Vaistai šiuo metu dažniausiai daug nepadeda.
Ilgaamžiškumas ir komplikacijų rizika
Parkinsono liga pati savaime nėra laikoma mirtina, tačiau progresuojant ligai, ypač vyresniame amžiuje, didėja rimtų komplikacijų – infekcijų, plaučių uždegimo, griuvimų, springimo – pavojus. Su tinkama medicinine priežiūra ir laiku pritaikytu gydymu Parkinsono liga sergantys asmenys gali gyventi tiek pat ilgai, kiek ir tie, kuriems ji nenustatyta.