Ureterocelė – tai įgimtas sutrikimas, kai apatinė šlapimtakio dalis išsipučia baliono forma pūslės viduje. Šlapimtakiai yra latakai, jungiantys inkstus su šlapimo pūsle ir pernešantys šlapimą. Ureterocelė gali užblokuoti šlapimo nutekėjimą, todėl šlapimas pradeda kauptis šlapimtakyje ir gali grįžti atgal į inkstus. Ureterocelės dydis bei vieta gali skirtis, todėl ir pasireiškiantys požymiai gali būti įvairūs.

Ureterocelės tipai

Ureterocelė gali būti vienpusė (paveikianti vieną šlapimtakį) arba dvišalė (abiem pusėms). Dažniausia forma – vienpusė ureterocelė.

Pagal išplitimą išskiriamos skirtingos rūšys. Dažniausiai pasitaiko ekstravezikalinė ureterocelė – tokia forma sudaro apie tris ketvirtadalius visų atvejų, dažniausia kūdikiams ir vaikams. Tuomet pūslės apačioje (prie kaklelio) ir net už pūsles iškyla šlapimtakio išsipūtimas. Rečiau pasitaiko intravezikalinė forma (mažiau nei 25%), kai balionas matomas tik pūslėje ir neišsiplečia už jos ribų.

Kaip dažnai pasitaiko

Ureterocelė nustatoma maždaug vienam iš 5 000–12 000 vaikų, dažniau mergaitėms. Nors dažniausiai būklė pastebima ankstyvame amžiuje, ji gali būti nustatyta ir suaugus.

Susiję įrašai

Ureterocelės simptomai

Dažnai ureterocelė nesukelia jokių akivaizdžių požymių, kol dėl susikaupusio šlapimo neišsivysto šlapimo takų infekcija. Tokiu atveju gali atsirasti tokie simptomai:

Deginimas ar skausmas šlapinantis
Nepageidaujamas šlapimo kvapas
Maudimas arba gumbas pilvo srityje
Kraujas šlapime
Dažnas šlapinimasis
Šlapimo nelaikymas, kai sunku sulaikyti šlapimą
Jaustis, kad šlapimo pūslė iki galo neišsituština

Pastebėjus minėtus simptomus vaikui, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Ureterocelės priežastys

Ši būsena susiformuoja dar vaisiaus vystymosi metu, kai šlapimtakio galas, įtekantis į pūslę, nesusiformuoja tinkamai. Kad ir kada aptinkama ureterocelė – vaikystėje ar suaugus – priežastis visada ta pati: įgimti vystymosi ypatumai.

Rizikos veiksniai

Jokių specifinių rizikos veiksnių, lemiančių ureterocelės susidarymą, nenustatyta. Manoma, kad ši anomalija atsiranda visiškai atsitiktinai, nepriklausomai nuo gyvenimo būdo ar nėštumo eigos.

Galimos komplikacijos

Nors ureterocelė išgydoma, negydoma gali sukelti rimtų pasekmių. Jei šlapimas negali laisvai išeiti iš kūno, dalis jo kaupiasi inkstuose ir taip padidina infekcijų bei inkstų pakenkimo riziką.

Inkstų akmenligė
Pūslės pažeidimai
Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos
Negrįžtamas inkstų funkcijos sumažėjimas

Inkstų pažeidimų atkurti neįmanoma, todėl labai svarbu laiku diagnozuoti ir gydyti šią būklę, kad būtų išsaugota inkstų veikla.

Ureterocelės diagnozė

Dažniausiai ureterocelė įtariama dar nėštumo metu, atliekant vaisiaus ultragarsinį tyrimą – maždaug 20-tą nėštumo savaitę. Jei ultragarse pastebima padidėjęs šlapimtakis ar inkstas, gydytojas gali įtarti ureterocelę. Galutinai tokia diagnozė patvirtinama atlikus papildomus tyrimus vaikui gimus. Didžioji dalis šia diagnoze sergančių vaikų ją gauna iki dvejų metų amžiaus.

Visgi anomalija gali būti aptikta ir vyresniems vaikams ar suaugusiesiems – ypač tiems, kuriems pasireiškia inkstų akmenys ar šlapimo takų infekcija. Diagnozei gali būti taikomi šie tyrimai:

Inkstų echoskopija (ultragarsas)
Šlapimo pūslės tyrimas – ištuštinimo cistouretrograma
Inkstų funkcijos įvertinimas specialiu tyrimu
Kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tyrimai inkstams ir šlapimo pūslei
Šlapimo tyrimas infekcijai nustatyti

Gydymo būdai

Kaip gydoma ureterocelė, priklauso nuo daugelio veiksnių: kada liga nustatyta, ar yra inkstų pažeidimų, ar šlapimas teka atgal iš pūslės į inkstą (vadinamas vezikoureteriniu refliuksu).

Jei būklė pastebima vaisiui ultragarso metu, dažnai iki operacijos rekomenduojama vartoti antibiotikus siekiant sumažinti infekcijų riziką. Po gimimo gydytojas sprendžia tolesnę taktiką.

Kitais atvejais gali būti taikomas stebėjimas arba chirurginis gydymas.

Chirurginės intervencijos

Operacijos tikslas – pašalinti šlapimtakio išsipūtimą ir užkirsti kelią šlapimo tėkmės sutrikimams. Priklausomai nuo individualios situacijos gali būti taikomi keli būdai:

Transuretrinė punkcija – specialaus vamzdelio (cistoskopu) pagalba per šlaplę ir pūslę punktuojamas (praduriamas) išsipūtęs šlapimtakis, dažniausiai ši intervencija atliekama dienos stacionare, taikant bendrinę nejautrą.
Šlapimtakio perstatymas (reimplantacija) – operacija, kai per pjūvį pilvo apačioje pašalinamas išsipūtimas, o šlapimtakis įvedamas į pūslę tinkamoje vietoje ir sukuriamas atbulinio vožtuvo mechanizmas, kad nesusidarytų refliuksas. Ši operacija sudėtingesnė, bet labai efektyvi – sėkmės rodiklis siekia apie 90–95%.
Viršutinės inksto dalies pašalinimas (nefrektomija) – kai dėl ureterocelės dalis inksto nefunkcionuoja, ypač esant dvigubam inkstui, gali būti pašalinama pažeista dalis.

Stebėjimas

Kai kuriais atvejais, ypač jei nėra simptomų ir inkstų pažeidimo, galima rinktis stebėjimą – gydytojas reguliariai įvertina paciento būklę ir tik esant pokyčiams sprendžia dėl aktyvesnio gydymo. Tokia taktika dažniausiai taikoma suaugusiems.

Galimos chirurginių intervencijų komplikacijos

Chirurginis gydymas dažniausiai yra sėkmingas, tačiau kaip ir po kiekvienos operacijos, gali pasitaikyti komplikacijų:

Galimas šlapimo pūslės pažeidimas
Reakcijos į bendrinę nejautrą

Ar įmanoma visiškai išgydyti?

Ureterocelė visiškai pagydoma chirurginiu būdu – dažniausiai po gydymo problemos nebesikartoja.

Prevencija

Prevencijos priemonių, padedančių išvengti ureterocelės, nėra – būklė formuojasi atsitiktinai ir nepriklauso nuo žmogaus pasirinkimų ar įpročių.

Prognozė

Prognozė paprastai gera, nes daugeliu atvejų šlapimo tėkmės pakitimai būna laikini. Tačiau jei dėl ureterocelės pažeidžiami inkstai, šių pažeidimų atkurti nebeįmanoma, galima tik užkirsti kelią tolesniam progresavimui. Štai kodėl svarbu laiku diagnozuoti ir pradėti gydymą – kuo anksčiau nustatyta liga, tuo geresnis rezultatas ir didesnė tikimybė išvengti rimtų problemų. Laimei, dauguma atvejų nustatomi dar nėštumo metu.