Uretrinis divertikulas – tai šlaplės sienelėje atsirandanti maišelio arba kišenės forma, kurios dažniausiai susiformuoja moterims. Ši kišenė gali prisipildyti šlapimo ar pūlių ir tapti pasikartojančių infekcijų ar kitų nemalonių pojūčių priežastimi. Kadangi šlaplė moterims labai trumpa – vos apie 4 cm ilgio, bet kokie jos sienelės pakitimai gali greitai sukelti simptomus.
Kiek dažnas yra uretrinis divertikulas
Nors diagnozių skaičius pastaraisiais metais auga dėl tobulesnių tyrimo būdų, uretrinis divertikulas vis dar laikomas reta liga. Ne visos gydytojų apžiūros iškart leidžia ją atpažinti – ypač jei simptomai būna neryškūs ar primena kitų šlapimo takų ligų požymius. Dažniausiai ši būklė nustatoma 30–60 metų moterims.
Uretrinio divertikulo atsiradimo priežastys
Tiksliai kodėl susiformuoja uretrinis divertikulas, iki galo nėra aišku. Pastebėta, kad ši liga dažniau išsivysto toms moterims, kurios patyrė daug šlapimo pūslės infekcijų. Kartotiniai uždegimai silpnina šlaplės sienelę, lengviau formuojasi kišenės. Priežastimi gali būti ir užsikimšusios šalia šlaplės esančių liaukų angos.
Uretrinio divertikulo simptomai
Ne visos moterys iš karto pastebi šios būklės simptomus – maždaug penktadaliui jų požymių visai nebūna. Vis tik dažniausiai juntami šie požymiai:
- Nuolatiniai arba pasikartojantys šlapimo takų uždegimai;
- Šlapimo išvarvėjimas po pasišlapinimo;
- Skausmas šlapinantis;
- Dažnas ir stiprus noras šlapintis;
- Kraujas šlapime;
- Diskomfortas ar net skausmas lytinių santykių metu;
- Ne retai apčiuopiamas guzas dubens srityje.
Kai kurie simptomai gali kisti arba dingti, o tam tikrais atvejais pasireiškia tik dalis jų.
Diagnozavimo būdai
Dažniausiai uretrinis divertikulas randamas atliekant ginekologinę apžiūrą, jei moteris skundžiasi neįprastais pojūčiais ar uždegimais. Gydytojas apžiūros metu apčiuopia makšties sienelę ir, įtaręs, atlieka papildomus tyrimus.
Rankiniu būdu gali būti juntama masė ar jautri vieta, o papildomai kartais švelniai spustelėjama, siekiant išsiaiškinti, ar išsiskiria šlapimas ar pūliai. Dažnai paskiriamas šlapimo tyrimas.
Išsamesniam vertinimui pasirenkami įvairūs vidinių organų vaizdiniai tyrimai:
- Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) leidžia išsamiai įvertinti dubens ir makšties sritį, aptikti cistas ar kišenės pobūdį be rentgeno spindulių;
- Ultragarsinis tyrimas padeda įvertinti ar nėra šlapimo susikaupimo, uždegimo požymių, bendrą vidaus lytinių organų vaizdą;
- Cistoskopija – tai tyrimas, kurio metu į šlaplę arba šlapimo pūslę įvedamas plonas instrumentas su vaizdo kamera. Taip galima tiesiogiai pamatyti divertikulo angą ir tiksliai nustatyti jo vietą.
Gydymo galimybės
Dažniausiai efektyviausia gydyti uretrinį divertikulą yra chirurginė operacija. Kai kurios moterys renkasi neskubėti ir stebėti simptomų kitimą – tokiais atvejais labai svarbus reguliarus sveikatos stebėjimas ir vizitai pas gydytoją.
Operaciją dažniausiai atlieka urologas, turintis patirties su šios srities jautria anatomija, kad nebūtų pažeista šlaplė. Procedūros metu, priklausomai nuo divertikulo vietos ir dydžio, gydytojas gali pašalinti visą sukeltą maišelį, arba prapjauti jo „kaklą“ ir išleisti susikaupusį turinį. Kai kuriais atvejais divertikule sukuriamas naujas atsidarymas į makštį, kad kišenės turinys galėtų laisvai pasišalinti. Kartais tuo pačiu operacijos metu koreguojamos ir šlapimo nelaikymo problemos.
Po operacijos pacientėms skiriami antibiotikai ne trumpiau kaip 24 valandoms ir dažnai įvedamas kateteris, leidžiantis neskausmingai ištuštinti šlapimo pūslę, kol žaizda gyja (dažniausiai 2–3 savaites). Prieš išimant kateterį, gydytojas gali paskirti papildomą tyrimą, kad įsitikintų, jog viskas sugyja tinkamai.
Pasveikimo prognozės ir galimi sunkumai
Nors daugumai moterų visiška sveikata sugrįžta po sėkmingos operacijos, retais atvejais gali prireikti pakartotinės chirurgijos – pavyzdžiui, jei maišelis nebuvo pilnai pašalintas ar užsidarė ne iki galo. Tokiais atvejais būklė stebima ir sprendžiama dėl tolimesnių gydymo veiksmų.
