Grafto ir recipiento liga (GvHD) yra sudėtinga komplikacija, kuri gali pasireikšti po alogeninės kamieninių ląstelių transplantacijos. Šios procedūros metu į paciento organizmą įkeliamos donoro kraujodaros kamieninės ląstelės, kurios ilgainiui tampa pilnavertėmis kraujo ląstelėmis.
Kas sukelia grafto ir recipiento ligą?
Įprastai mūsų imuninė sistema gina organizmą nuo svetimų grėsmių, pavyzdžiui, bakterijų ar virusų. Tačiau donoro kamieninės ląstelės, atkeliavusios į recipientą, kartais neatpažįsta naujo šeimininko audinių, nes jų paviršiuje yra skirtingi žymenys – žmogaus leukocitų antigenai (HLA). Taip pat tik identiški dvyniai turi visiškai tokius pačius HLA požymius, todėl nevengiamai kyla tam tikras nesuderinamumas. Jei šis nesuderinamumas per didelis, donoro imuninės ląstelės gali pradėti pulti recipiento audinius, dėl ko išsivysto GvHD.
Dažniausiai kamieninių ląstelių transplantacijos prireikia sergant kraujo ligomis, kaip leukemija ar limfoma, arba esant kitoms kaulų čiulpų nepakankamumo būklėms, pavyzdžiui, aplastinei anemijai.
GvHD rūšys
Ši liga turi dvi pagrindines formas, kurios skiriasi tiek simptomų atsiradimo laiku, tiek paveikiamomis kūno sritimis:
Susiję įrašai
- Ūminė GvHD dažniausiai pasireiškia per pirmąsias 100 dienų po transplantacijos, tačiau simptomai gali prasidėti ir vėliau. Pagrindiniai taikiniai – oda, virškinamasis traktas bei kepenys.
- Lėtinė GvHD išsivysto bet kuriuo metu po transplantacijos, tačiau daugumai pacientų pasireiškia per pirmuosius dvejus metus. Pažeisti gali būti ne tik oda, bet ir burna, plaučiai, kepenys, virškinimo traktas, raumenys, sąnariai ar net lytiniai organai.
Kiekvienas alogeninės transplantacijos pacientas gali susidurti su ūmine, lėtine arba abiem GvHD formomis, tačiau taip pat yra atvejų, kai liga visai neišsivysto.
GvHD simptomai
Ūminės GvHD simptomai
- Odos bėrimas ar paraudimas, primenantis saulės nudegimą – dažniausiai prasideda kaklo, pečių, ausų, delnų ar padų srityse ir gali plisti.
- Niežėjimas, skausmas odoje.
- Virškinimo simptomai: pykinimas, vėmimas, nenumalšinamas viduriavimas.
- Pilvo spazmai, gelta (odos ir akių baltymų pageltimas).
Lėtinės GvHD simptomai
- Odos sausumas, tempimas, bėrimai, plaukų slinkimas.
- Burnos sausumas, opelės, dantenų ligos.
- Nuolatinis akių sausumas, svetimkūnio pojūtis, regos pakitimai.
- Viduriavimas, pykinimas, vėmimas.
- Dusulys, nuolatinis kosulys.
- Nuovargis, raumenų silpnumas ar skausmas.
- Judesių apribojimas sąnariuose.
- Moterims gali pasireikšti makšties sausumas, niežėjimas, skausmas lytinių santykių metu, o vyrams – niežulys ar skausmingi pojūčiai lytinių organų srityje.
Simptomų išreikštumas gali labai skirtis – vieniems jie būna vos pastebimi, kitiems virsta gyvybei pavojingomis būklėmis.
Kokie rizikos veiksniai padidina galimybę susirgti GvHD?
Pagrindinė rizika priklauso nuo donoro ir recipiento HLA suderinamumo. Didinant riziką, taip pat svarbūs:
- Donoras yra giminaitis, bet HLA nesutampa.
- HLA atitinka, tačiau donoras nėra giminaitis.
- Donoras anksčiau buvo nėščia.
- Donoras arba recipientas vyresnio amžiaus.
- Skiriasi donoro ir recipiento lytis.
- Donoro kamieninės ląstelės paimtos iš kraujo, o ne iš kaulų čiulpų.
Jei pacientas jau sirgo ūmine GvHD, vėliau padidėja rizika išsivystyti ir lėtinei formai.
Kaip nustatoma grafto ir recipiento liga?
Šią ligą įtarti padeda fizinės apžiūros metu matomi simptomai, taip pat atliekami laboratoriniai tyrimai bei biopsija. Biopsijai reikia paimti audinio ar ląstelių mėginį, kuris vėliau tiriamas laboratorijoje. Ypač lėtinės ligos atvejais būtina atmesti kitas galimas negalavimų priežastis.
GvHD gydymo būdai
Po transplantacijos pacientui skiriami prevenciniai, imuninę sistemą slopinantys vaistai (imunosupresantai), kurie mažina donoro ląstelių polinkį pulti recipientą. Jei ligos išvengti nepavyksta, gydymas koreguojamas pagal simptomų sunkumą ir GvHD tipą.
Ūminės formos gydymas
Ūminės GvHD atveju dažnai didinama imunosupresantų – dažniausiai kortikosteroidų – dozė. Medikamentai gali būti vartojami tabletėmis, leidžiami į veną ar tepami vietiškai ant odos. Jei šis gydymas nepadeda, gali būti skirtas ruksolitinibas. Taip pat pacientai gali būti įtraukti į klinikinius tyrimus, kuriuose bandomi nauji gydymo metodai.
Lėtinės formos gydymas
Lėtinė GvHD dažniausiai gydoma ilgalaikiais imunosupresantais. Jei jie neveiksmingi, gydytojai gali skirti alternatyvius vaistus – pvz., ruksolitinibą, belumosudilą ar ibrutinibą, taip pat fotoferezę (specialų kraujo procedūrą). Gydymo galimybės gali būti plečiamos dalyvaujant klinikiniuose tyrimuose.
Imunosupresinio gydymo pasekmės
Vaistai, slopinantys imuninę sistemą, didina infekcijų riziką – galimos grybelinės, bakterinės ar virusinės komplikacijos. Todėl gydytojai skiria papildomus vaistus šių pavojingų infekcijų profilaktikai.
Ar įmanoma išvengti GvHD?
Siekiant sumažinti ligos išsivystymo tikimybę, laboratorijose taikomi itin tikslūs DNR lygio audinių suderinamumo tyrimai. Kuo labiau donoras genetiškai panašus į recipientą, tuo mažesnė rizika. Taip pat automatiškai po transplantacijos skiriami imunosupresiniai vaistai, siekiant užkirsti kelią komplikacijoms.
GvHD prognozė ir galimos pasekmės
Šią ligą dažnu atveju pavyksta pažaboti tinkamu gydymu. Tačiau GvHD gali būti pavojinga gyvybei. Lėtinė ligos forma yra pagrindinė mirtingumo priežastis žmonėms po alogeninės kamieninių ląstelių transplantacijos, išskyrus pačios pradinės ligos atvejus.
Kartais GvHD turi ir teigiamą pusę – donoro imuninės ląstelės ne tik atakuoja sveikus audinius, bet ir naikina išlikusias vėžio ląsteles. Dėl šio “grafto prieš naviką” efekto žmonėms, kuriems išsivysto GvHD, mažėja pagrindinės ligos atsinaujinimo tikimybė.
Kaip rūpintis savimi po transplantacijos?
Po transplantacijos gydytojas supažindins, kaip stebėti savo sveikatą ir atpažinti pavojingus simptomus. Svarbu:
- Rinktis drabužius ilgomis rankovėmis ar kelnėmis ir naudoti kremą nuo saulės (SPF 50 ar didesnį), nes saulės spinduliai gali suintensyvinti ar išprovokuoti GvHD simptomus.
- Laikyti gerą burnos higieną, kad sumažintumėte dantenų ligų riziką.
- Vengti aštraus ar burną dirginančio maisto.
- Kuo labiau saugotis infekcijų, kruopščiai plauti rankas ir vengti sergančių žmonių.
Pajutus bet kokius naujus simptomus, ypač infekcijos požymius ar pakilusią temperatūrą, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus. Žmonės, vartojantys imunosupresantus, yra jautresni sunkioms infekcijoms, todėl stebėti savo būklę – itin svarbu.
