Mūsų organizme veikia sudėtinga sistema, padedanti virškinti riebalus ir šalinti nereikalingas medžiagas – tai tulžies takai. Jie apima įvairius organus ir kanalus, saugančius bei pernešančius tulžį. Tulžį gamina kepenys, o šis gelsvas skystis labai svarbus skaidant suvalgytą maistą. Tulžies latakai sujungia kepenis, tulžies pūslę ir kasą su pirmąja plonosios žarnos dalimi – dvylikapiršte žarna.
Tulžies takų veikla
Tulžies takų sistema – nepakeičiama mūsų virškinimo dalis. Ji perneša tulžį ir kasos fermentus į žarnyną, kad maisto medžiagų skaidymas vyktų sklandžiai. Taip pat per šią sistemą iš organizmo šalinami šalutiniai medžiagų apykaitos produktai. Be tulžies takų, mūsų kūnas negalėtų efektyviai atsikratyti nuodingų ir nereikalingų medžiagų.
Tulžies takų struktūra
Kur yra ši sistema?
Tulžies takai ir su jais susiję organai įsikūrę viršutinėje pilvo ertmės dalyje. Kepenys, kurios gamina tulžį, yra dešinėje pusėje viršuje. Po kepenimis, arčiau skrandžio, slepiasi tulžies pūslė. Už skrandžio įsikūrusi kasa, o po ja – plonoji žarna.
Kokios tulžies takų sudedamosios dalys?
- Kepenys. Būtent čia gaminama tulžis. Kepenys taip pat valo kraują, rūšiuoja cholesterolių, bilirubino ir kitų junginių perteklių. Iš mažų tulžies latakėlių (hepatinių) tulžis keliauja į didesnius, kas sudaro visą tulžies latakų tinklą.
- Tulžies latakai. Jie surenka ir perneša kepenyse susidariusią tulžį. Visi latakai galiausiai susilieja į pagrindinį – bendrąjį tulžies lataką. Jis veda į dvylikapirštę žarną. Bendrasis tulžies latakas jungiasi su kepenimis, tulžies pūsle ir kasa atitinkamų latakų pagalba.
- Tulžies pūslė. Apie pusė kepenų pagamintos tulžies patenka čia ir yra saugoma, koncentruojama iki atėjus laikui padėti suvirškinti riebalus ir baltymus. Kai dvylikapirštėje žarnoje atsiranda riebalų, ji siunčia signalą tulžies pūslei išskirti papildomą tulžies porciją į žarnyną.
- Kasa. Šis organas taip pat reaguoja į žarnyno signalus ir per savo lataką išskiria fermentus, svarbius angliavandenių, baltymų ir riebalų skaidymui. Kasos latakas susijungia su bendruoju tulžies lataku, prieš prasidedant dvylikapirštei žarnai. Ši vieta vadinama Vaterio ampule.
- Plonoji žarna. Dvylikapirštė žarna – pirmasis plonosios žarnos segmentas – čia tulžis patenka į žarnyną. Joje tulžies rūgštys naudojamos riebalų virškinimui ir vėliau absorbuojamos atgal į kraują, kad galėtų cikliškai grįžti į kepenis.
Dažniausios tulžies takų ligos
Tulžies takų veiklos sutrikimai dažnai paveikia ir kitus šios sistemos organus – visa sistema labai glaudžiai susijusi. Užsikimšimai ar uždegimai gali plisti per kanalėlius ir kelti pavojų kaimyninėms struktūroms.
- Tulžies akmenligė. Tulžies latakus užsikimšęs akmuo – pagrindinė skausmo ir kitų sutrikimų, pavyzdžiui, tulžies pūslės uždegimo ar akmeninių kasos uždegimų, priežastis.
- Cholestazė. Tai būklė, kai sumažėja arba sustoja tulžies tekėjimas. Tai gali nutikti tiek dėl sutrikusios gamybos kepenyse, tiek dėl latakų užsikimšimo ar pažeidimo.
- Tulžies latakų susiaurėjimas. Ilgalaikiai uždegimai skatina randų susidarymą, todėl latakai gali susiaurėti ar užsikimšti, ypač sergant paveldimomis ar autoimuninėmis ligomis.
- Kepenų ligos. Lėtinis paveikimas sukelia kepenų audinio randėjimą (cirozę) – tada kepenys nebegali efektyviai gaminti tulžies arba ją išskirti.
Be šių ligų, tarp dažnų tulžies takų problemų taip pat yra:
- Lėtinis kasos uždegimas
- Kasos cistos
- Tulžies diskinezija
- Pirminis sklerozuojantis cholangitas
- Pirminis tulžies cholangitas
- Tulžies latakų atrezija
- Tulžies rūgščių absorbcijos sutrikimai
- Tulžies latakų vėžys
- Kepenų vėžys
- Kasos vėžys
- Tulžies pūslės vėžys
- Ampulės vėžys
Tulžies takų ligos simptomai
- Geltonumas (gelta): Odos ir akių baltymų gelsvumas atsiranda, kai tulžis nepatenka į žarnyną ir pradeda kauptis kraujyje dėl bilirubino pertekliaus.
- Tulžies kolika: Periodiškai atsirandantis pilvo skausmas, susijęs su tulžies pūslės susitraukimu ir bandymu išleisti tulžį per latakus. Dažniausiai sustiprėja po valgio, palaipsniui išnyksta.
- Pykinimas ir vėmimas: Šie simptomai dažnai lydi tulžies koliką, gali užsitęsti ir tapti lėtiniais, ypač jei į kraują patenka tulžies toksinų.
- Riebios išmatos (steatorėja): Nepakankamai tulžies žarnyne reiškia, kad riebalai nėra tinkamai suskaidomi ir pasišalina su išmatomis.
- Kiti pasireiškimai: nuolatinis viršutinės pilvo dalies skausmas, tamsesnis šlapimas, kartais lengvi atminties ar sąmonės sutrikimai.
Tulžies takų diagnostikos būdai
- Kraujo tyrimai: Atliekami kepenų ir kasos veiklos rodiklių testai, vertinamas fermentų kiekis. Bendras kraujo tyrimas gali parodyti uždegimo požymius – pavyzdžiui, padidėjusį leukocitų kiekį.
- Vaizdiniai tyrimai: Echoskopija (ultragarsas) ar kompiuterinė tomografija leidžia aptikti galimus uždegimus, randus ar blokadas tulžies takuose. Jei reikia detalesnės diagnostikos, taikomi specialūs metodai:
- Endoskopinis ultragarsas (EUS)
- Hepatobiliarinė scintigrafija (HIDA tyrimas)
- Magnetinio rezonanso tulžies latakų vaizdavimas (MRCP)
- Endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP)
Tulžies takų gydymo galimybės
- Tulžies drenažas: Paprasta procedūra, kai per pilvo sieną į tulžies latakus įvedamas kateteris, kad būtų galima pašalinti susikaupusį skystį.
- Endoskopinės procedūros: Atliekant ERCP, gydytojai specialiais įrankiais gali pašalinti kliuvinius, paimti audinio mėginius ar įvesti stentus, jei reikia atverti spindį.
Kaip išsaugoti sveikus tulžies takus?
- Subalansuota mityba: Rinkitės kuo natūralesnius, mažiau perdirbtus produktus, venkite perteklinio cukraus ir sočiųjų riebalų. Tai padeda stabilizuoti cholesterolio kiekį ir sumažina kepenų bei tulžies akmenų riziką.
- Atsakingas vaistų ir alkoholio vartojimas: Pernelyg dažnas alkoholio ar nereceptinių vaistų vartojimas apsunkina kepenų darbą, didina susirgimų tikimybę. Jei jau sergate tulžies takų liga, šios medžiagos gali pabloginti būklę.
- Reguliarūs medicininiai patikrinimai: Dauguma tulžies takų ligų ankstyvose stadijose nejuntamos. Nuolatiniai sveikatos patikrinimai padeda laiku pastebėti sutrikimus ir įvertinti, ar vartojami vaistai nekenkia kepenims.
