Žmogaus parechovirusas (PeV): simptomai, priežastys ir gydymas

Parechovirusas yra virusas, priklausantis Picornaviridae šeimai. Šis virusas gali sukelti įvairaus sunkumo infekcijas – nuo lengvos karščiavimo ar bėrimo iki rimtų, gyvybei pavojingų komplikacijų, ypač naujagimiams ir kūdikiams iki šešių mėnesių amžiaus. Vyresni vaikai ir suaugusieji dažniausiai virusą perneša lengva ar net nepastebima forma.

Paplitimas ir rizikos grupės

Parechovirusas gali užkrėsti bet kokio amžiaus žmogų, tačiau didžiausia grėsmė kyla patiems mažiausiems – naujagimiams ir kūdikiams iki pusės metų. Daugumos vaikų iki penkerių metų organizmas jau yra susidūręs su šiuo virusu, ir dažniausiai liga praeina lengvai – neretai net nesuprantama, kas ją sukėlė. Vyresni vaikai ir suaugusieji daugeliu atvejų net nejaučia jokių simptomų.

Šis virusas plinta ir aptinkamas visame pasaulyje. Tikslaus ligos paplitimo įvertinti sunku, kadangi retai nustatoma tiksli viruso rūšis per įprastas infekcijas. Pastebima, kad parechoviruso atvejų dažniau fiksuojama šiltuoju metų laiku – vasarą ir rudenį.

Parechoviruso poveikis kūdikiui

Liga gali prasidėti lengvais simptomais, tokiais kaip nestiprūs bėrimai ar vėmimas, o kartais vaikas gali visai nejausti jokių požymių. Tačiau mažesniems nei trijų mėnesių kūdikiams parechovirusas gali būti ypatingai pavojingas ir sukelti sunkių komplikacijų:

Susiję įrašai

Traukuliai – dėl pakitusio elektrinio aktyvumo smegenyse pasireiškia nekontroliuojami raumenų trūkčiojimai.
Meningitas – infekcija pažeidžia galvos ir nugaros smegenų dangalus.
Sepsis – tai sunkus infekcinis procesas, kai bakterijos ar virusai išplinta per kraują po visą organizmą, gali apimti visus organus, sukelti patinimą, organų nepakankamumą ir grėsti gyvybei.
Encefalitas – pavojinga būklė, kai uždegimas apima smegenis.

Parechoviruso simptomai

Karščiavimas
Dirglumas
Bėrimas ant rankų ar kojų arba netolygiai pakitusi odos spalva (marmurinė oda)
Silpni arba atpalaiduoti raumenys, vangumas
Viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiai
Pykinimas ar vėmimas
Pablogėjęs maitinimasis ar silpnas žindymas
Viduriavimas
Spartus širdies plakimas, sumuštas kraujospūdis

Dalis užsikrėtusių neturi jokių ryškių ligos požymių.

Kaip plinta parechovirusas?

Parechovirusas perduodamas nuo žmogaus žmogui įvairiais būdais. Dažniausi užsikrėtimo keliai – fekalinis-oralinis (per rankas, kurios užterštos išmatomis) ir per kvėpavimo takus – kosint, čiaudint, kontaktuojant su seilėmis ar nosies išskyromis. Ypač lengva virusu užsikrėsti namų aplinkoje ar vaikų darželiuose. Nėščia moteris gali perduoti šį virusą dar negimusiam kūdikiui.

Fekalinis-oralinis perdavimo būdas

Virusas randamas užsikrėtusiojo išmatose net iki pusės metų po infekcijos. Infekcija gali plisti, jei, pavyzdžiui, vaiko darželyje vienas vaikas ar auklė po kontakto su išmatomis gerai nenusiplauna rankų ir paliečia žaislus ar kitus paviršius. Mažas vaikas, vėliau įsidėjęs neplautą ranką į burną, lengvai užsikrečia. Užkratas nematomas akimi – net kruopščiai nuvalius, ant paviršių gali likti infekcinių dalelių.

Per kvėpavimo takus

Virusas perduodamas oro lašeliniu būdu – kosint, čiaudint, dalijantis gėrimais ar žaislais. Užsikrėtęs žmogus gali skleisti virusą per kvėpavimo takus 1–3 savaites po infekcijos pradžios. Užsikrėsti galima ir buitinio kontakto metu.

Diagnozavimas

Kai parechovirusas sukelia sunkesnę ligą, ypač kūdikiams, gydytojas įvertins vaiko būklę, simptomus ir paskirs tyrimus. Dažniausiai atliekami kraujo, išmatų, kvėpavimo takų išskyrų, kartais galvos smegenų skysčio tyrimai. Pagrindinis būdas virusui nustatyti – PGR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimas. Jo metu iš nosies arba gerklės paimamas mėginys, kurį laboratorija ištiria dėl viruso genetinės medžiagos.

Gydymas ir priežiūra

Specifinio gydymo parechovirusui nėra. Dauguma užsikrėtusiųjų, ypač vyresni, sunkiai nesuserga, tad jiems skiriama tik simptominė pagalba – pagal reikalingumą mažinama temperatūra, užtikrinamas skysčių vartojimas.

Naujagimiams ar kūdikiams, kurių būklė sunki, gydytojai gali taikyti:

Imunoglobulinų terapiją – į veną leidžiami antikūnai, kurie stiprina imunitetą.
Plekonarilą – geriamą antivirusinį vaistą.

Kuo anksčiau liga diagnozuojama ir pradedama gydyti, tuo mažesnė komplikacijų rizika. Gydymas gali trukti kelias dienas, o sunkesniais atvejais kūdikis laikinai stebimas ligoninėje, kartais reanimacijoje.

Namų priežiūra ir profilaktika

Skiepų nuo parechoviruso nėra. Kaip ir nuo daugelio peršalimo virusų, pagrindinės prevencinės priemonės padės sumažinti užsikrėtimo riziką:

Dažnai ir kruopščiai – ne trumpiau 20 sekundžių – plauti rankas su muilu ir vandeniu, ypač po tualeto.
Naudoti rankų dezinfekavimo priemones, kurių sudėtyje bent 60 % alkoholio.
Reguliariai valyti bei dezinfekuoti dažnai liečiamus paviršius ir žaislus.
Uždengti burną ir nosį, kai kosite ar čiaudite.
Vengti artimo kontakto su sergančiais asmenimis.

Ypač svarbu laikytis šių rekomendacijų, jeigu auginate kūdikį ar mažą vaiką.

Ligos eiga ir prognozė

Kūdikiams, ypač iki šešių mėnesių, užsikrėtus parechovirusu, būtina nedelsti ir kreiptis į gydytojus. Kai kurie atvejai reikalauja hospitalizacijos ir intensyvios priežiūros. Laiku pastebėjus ir pradėjus gydymą, pasveikimo tikimybė didėja. Paprastai po 3–10 dienų nuo gydymo pradžios liga regresuoja, tačiau kurį laiką vaikas dar gali būti infekcijos nešiotojas ir skleisti virusą aplinkiniams.

Būkite dėmesingi – dažnai plaukite rankas, dezinfekuokite namų aplinką ir stebėkite kūdikio savijautą. Virusas lieka organizme ir aplinkoje net ir tada, kai simptomai išnyksta, tad laikykitės higienos priemonių dar kelis mėnesius po ligos.

Kada būtina kreiptis į medikus?

Kilus įtarimams dėl parechoviruso požymių kūdikiui – kreipkitės į gydytoją nedelsiant. Skubi pagalba būtina, jeigu kūdikis atrodo vangus, daug vemia, stipriai karščiuoja, jam sunku kvėpuoti ar atsisako valgyti.