Naujausi tyrimai rodo, kad vaistai, dažniausiai naudojami erekcijos disfunkcijai (ED) gydyti, taip pat gali padėti sumažinti riziką susirgti Alzheimerio liga. Šis apreiškimas gautas iš didelio tyrimo, atlikto Londono universiteto koledže Jungtinėje Karalystėje, kurio metu per kelerius metus buvo stebimi maždaug 270 000 vyrų sveikatos įrašai.
Šiame tyrime pagrindinis dėmesys buvo skiriamas 5 tipo fosfodiesterazės (PDE5) inhibitoriams – vaistų klasei, kurią sudaro sildenafilis (Viagra), tadalafilis (Cialis), vardenafilis (Levitra) ir avanafilis (Stendra). Šie vaistai yra gerai žinomi dėl savo gebėjimo gydyti ED gerinant kraujotaką, tačiau jie taip pat gali turėti naudos širdies ir kraujagyslių bei pažinimo sveikatai.
Šiame tyrime dalyvavo 269 725 vyrai, kuriems 2000–2017 m. buvo diagnozuota nauja erekcijos disfunkcija. Tie, kurie anksčiau sirgo pažinimo sutrikimais ar demencija, buvo neįtraukti, kad būtų galima tiksliau įvertinti Alzheimerio ligos riziką. Vidutinis dalyvių amžius tyrimo pradžioje buvo 58,5 metų, o stebėjimo laikotarpio mediana – 5,1 metų. Per tą laiką 1119 vyrų naujai buvo diagnozuota Alzheimerio liga.
Iš viso 749 vyrai, vartoję PDE5 inhibitorius, susirgo Alzheimerio liga, o tai reiškia 8,1 atvejo 10 000 rizikos žmonių metų. Priešingai, 370 vyrų, kurie nevartojo šių vaistų, buvo diagnozuota Alzheimerio liga, o incidentų dažnis buvo 9,7 atvejo 10 000 asmeninių metų.
Vidutinis stebėjimo laikotarpis vyrams, kurie pradėjo vartoti PDE5 inhibitorius, žymiai sumažino Alzheimerio ligos diagnozės tikimybę, palyginti su tais, kurie šių vaistų nevartojo. Konkrečiai, tyrėjai nustatė, kad vyrai, vartojantys PDE5 inhibitorius, turėjo 18% mažesnę Alzheimerio ligos riziką, o tai rodo, kad rizikos santykis yra 0,82.
Medicininiuose tyrimuose „pavojaus santykis“ (HR) yra matas, naudojamas tam tikro įvykio, įvykusio bet kuriuo tam tikru momentu, rizikai palyginti tarp dviejų grupių. Todėl šio tyrimo kontekste HR 0,82 reiškia, kad grupė, vartojusi PDE5 inhibitorius, turėjo 18 % mažesnę riziką susirgti Alzheimerio liga, palyginti su grupe, kuri nevartojo vaistų. HR mažesnis nei 1 rodo sumažėjusią riziką, o HR didesnis nei 1 rodo padidėjusį pavojų.
Įdomu tai, kad apsauginis PDE5 inhibitorių poveikis priklausė nuo dozės. Vyrai, kuriems buvo išrašyta daugiau nei 20 šių vaistų receptų, dar labiau sumažino Alzheimerio ligos riziką. Asmenų, kurie išrašė 21–50 šių vaistų receptų, rizikos koeficientas buvo 0,56, o tų, kurie išrašė daugiau nei 50 receptų, – 0,65.
Galimą PDE5 inhibitorių naudą pažinimui patvirtina ir tyrimai su gyvūnais, kai įrodyta, kad sildenafilis pagerina atmintį ir pažinimo funkcijas, didina sinapsinį plastiškumą (ty smegenų neuronų jungčių prisitaikymą) ir mažina amiloidines plokšteles, kurios. yra susiję su Alzheimerio liga. Tadalafilio poveikis taip pat buvo panašus atliekant bandymus su gyvūnais. Tačiau šių išvadų pritaikymas žmonėms vis dar yra iššūkis, todėl norint patvirtinti šią naudą klinikinėje aplinkoje, reikia atlikti daugiau tyrimų.
Vienas iš tyrime nurodytų apribojimų yra pasitikėjimas elektroniniais sveikatos įrašais ir draudimo išmokų duomenimis, kurie gali rodyti nepakankamą demencijos diagnozę arba klaidingą diagnozę. Nors išvados yra daug žadančios, duomenys turi būti interpretuojami atsargiai dėl galimo diagnozės ir klasifikavimo šališkumo.
Atsižvelgiant į šiuos apribojimus, reikia atlikti papildomus tyrimus, siekiant ištirti pagrindinius PDE5 inhibitorių mechanizmus, mažinančius Alzheimerio ligos riziką. Šio tyrimo autoriai pabrėžė, kad norint nustatyti priežastinį ryšį ir apsvarstyti PDE5 inhibitorius kaip potencialią Alzheimerio ligos prevenciją, būtinas gerai suplanuotas atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyrimas.
