Subklavijos „pavogimo“ sindromas – tai būklė, kai dėl kraujagyslės susiaurėjimo ar užsikimšimo kraujas, kuris turėtų tekėti į smegenis, nukreipiamas į ranką. Dažniausiai sutrikimas atsiranda dėl kairiosios subklavinės arterijos pažeidimo, kuri iš širdies neša kraują į ranką.
Kaip atsiranda subklavijos „pavogimo“ sindromas
Kai subklavinėje arterijoje atsiranda dalinis ar visiškas užsikimšimas, kraujotaka pro ją silpnėja – sumažėja spaudimas. Tuo metu didesnis spaudimas kituose regionuose priverčia kraują tekėti priešinga kryptimi per šalia esančią stuburinę arteriją. Tokiu būdu subklavinė arterija „pasisavina“ kraują, kuris turėtų patekti į smegenis.
Šį reiškinį galima palyginti su situacija, kai šalia sėdintis žmogus pasiima maisto nuo jūsų lėkštės – maistas, kuris turėjo priklausyti jums, atsiduria pas jį. Panašiai ir kraujas, skirtas smegenims, iš tiesų pasiekia ranką.
Taip pat egzistuoja ir šiek tiek kita sindromo forma – koronarinės „pavogimo“ sindromas, kai kraujas vietoje širdies raumens nukeliauja į ranką. Ši situacija dažniausiai gali išsivystyti kai kuriems pacientams po tam tikros širdies kraujagyslių operacijos, tačiau principas lieka tas pats – dėl susiaurėjimo ar aterosklerozės poveikio.
Ar ši būklė dažna?
Tiksliai nežinoma, kiek žmonių kenčia nuo šio sindromo, tačiau manoma, kad tarp 0,6 %–6,4 % suaugusiųjų jis užfiksuojamas. Ypač dažnai ši būklė nustatoma žmonėms, turintiems periferinių kraujagyslių ligų. Vyrams ir vyresniems nei 55 metų asmenims rizika didesnė, tačiau šiandien geresni diagnostikos metodai leidžia dažniau nustatyti sutrikimą dar net nepasireiškus simptomams.
Subklavijos „pavogimo“ sindromo simptomai
Pirmieji požymiai dažniausiai pasireiškia aktyviai naudojant ranką arba greitai pasukus galvą. Gali atsirasti šie nusiskundimai:
- Neryškus matymas
- Svaigulys
- Skausmas, tirpimas, dilgčiojimas ar nuovargis rankoje
- Nualpimas
- Klausos susilpnėjimas
- Vertigo (galvos sukimasis)
- Koordinacijos sutrikimai
Didelė dalis žmonių nejaučia jokių simptomų, nes kraujo į smegenis pakanka per kitus sveikus kraujagyslių takus. Tokiais atvejais gydymas paprastai nereikalingas.
Kas sukelia šią būklę?
Dažniausias priežastinis faktorius yra aterosklerozė – plokštelių susikaupimas kraujagyslės sienelėje, bet sindromą gali sukelti ir kiti veiksniai:
- Arterioveninės anomalijos
- Aortos dissekcija
- Takayasu arteritas
- Fibromuskulinė displazija
Be šių, būklės atsiradimą gali skatinti įgimti kraujagyslių ypatumai ar anesant papildomai kaklo šonkauliui, tam tikrų sporto šakų atstovams dėl nuolatinės arterijos kompresijos, taip pat atliktos operacijos, kuriomis buvo taisoma aortos susiaurėjimas.
Galimos komplikacijos
Jeigu būklė sukelia nualpimą, kyla griuvimo ir traumų rizika. Taip pat gali būti labai sudėtinga atlikti tuos veiksmus, kurie reikalauja intensyvaus paveiktos rankos naudojimo.
Kaip diagnozuojama?
Pirmiausia gydytojas atlieka fizinį ištyrimą – tikrina pulsą abiejose rankose ir riešuose, taip pat klausosi, ar nėra keisto ūžesio (bruito) kaklo ar subklavinės arterijos srityje. Užfiksavus šį specifinį garsą, įtariamas arterijos susiaurėjimas ar užsikimšimas.
Pastebėtina, kad dažniausiai sindromo pusėje arterinis kraujospūdis būna bent 15 mmHg žemesnis nei kitos rankos. Be to, gali skirtis ir pulsacijos stiprumas riešuose. Siekiant tiksliau nustatyti diagnozę bei gali būti taikomi papildomi tyrimai:
- Subklavinės arterijos ultragarsas
- MRA (magnetinio rezonanso angiograma)
- KT angiograma
- Skaitmeninė subtrakcinė angiografija (leidžianti išryškinti kraujagysles vaizduose)
Tyrimų pagalba vertinamas ligos sunkumas – nuo lengviausio (I laipsnio) iki sudėtingiausio (III laipsnio), kas padeda pasirinkti geriausią gydymo taktiką.
Gydymo galimybės
Pastebėjus simptomus, dažniausiai rekomenduojamas chirurginis gydymas, siekiant pagerinti kraujotaką. Tai gali būti tiek atvira operacija, tiek endovaskulinės intervencijos. Iki procedūros svarbu kiek įmanoma vengti aktyvaus rankos naudojimo.
Esant silpnesniems simptomams ar jei operacija nerekomenduojama, gali būti skiriami vaistai nuo krešulių, antitrombocitiniai ar kraujospūdį ir cholesterolį mažinantys preparatai. Jeigu simptomų nėra, gydyti dažniausiai nereikia, tačiau svarbu žinoti, kad kraujagyslių susiaurėjimas dažnai būna ne tik subklavinėje arterijoje, bet ir kitose kūno vietose. Todėl gali reikėti gydyti bendrą aterosklerozės procesą – mesti rūkyti, koreguoti kraujospūdį ir cholesterolio kiekį.
Procedūros, kurios gali būti taikomos
- Chirurginis subklavinės arterijos sujungimas su kita arterija (pavyzdžiui, miego arterija), sukuriant aplinkinį kraujo kelią
- Angioplastika su stentu
- Aterektomijos procedūros
- Endarterektomija
Kiekviena procedūra turi galimų rizikų: arterijos susiaurėjimas gali atsinaujinti, gali susiformuoti kraujo krešuliai, kyla nervų ar kraujagyslių pažeidimo pavojus, taip pat galima žaizdos gijimo sutrikimų.
Atsistatymo laikotarpis
Po tokių procedūrų sveikti gali tekti nuo kelių dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo pasirinkto gydymo metodo.
Kaip galima išvengti sindromo?
Nors ne visos priežastys priklauso nuo žmogaus valios, didžiausią įtaką galima padaryti užkertant kelią aterosklerozei – pagrindinei „pavogimo“ sindromo priežasčiai.
Ką daryti, kad sumažintumėte riziką?
- Išlaikykite normalų kūno svorį
- Būkite fiziškai aktyvūs – bent pusvalandį kasdien
- Venkite tabako gaminių
- Rinkitės širdžiai naudingą mitybą – mažinkite sočiųjų ir transriebalų kiekį
- Kontroliuokite cholesterolį, arterinį kraujospūdį, sureguliuokite cukrinį diabetą (jei sergate)
Ligos eiga ir prognozė
Daugiau nei 95 % pacientų, kuriems atliekamas chirurginis gydymas, nereikia pakartotinių procedūrų. Paprastai ši būklė nėra pavojinga gyvybei, tačiau ji signalizuoja apie aterosklerozės išplitimą. Nepastebėtas kraujo tekėjimo trūkumas širdies ar smegenų srityse ilgainiui gali sukelti infarktą ar insultą.
Gyvenimas su šiuo sindromu
Turintiems šią diagnozę svarbu laikytis rekomendacijų dėl vaistų vartojimo ar procedūrų, reguliariai tikrinti cholesterolio, kraujospūdžio ir gliukozės rodiklius, sureguliuoti gyvenseną, vengti žalingų įpročių ir šalinti rizikos veiksnius.
Po gydymo skiriamos periodinės patikros – iš pradžių mėnesį po, paskui po šešių ir dvylikos mėnesių, galiausiai tęsiamos kartą per metus. Jei simptomai atsinaujina, svarbu nedelsti ir vėl kreiptis į gydytoją dėl tolimesnio stebėjimo ar tyrimų.
Klausimai, kuriuos verta užduoti gydytojui
- Kada būtina pradėti gydymą?
- Kokia gydymo strategija tinkamiausia mano atveju?
- Kokie rezultatai dažniausiai pasiekiami gydant šią ligą?