Cheminis virškinimas – tai maisto skaidymo etapas, kai organizmas pasitelkia specialias medžiagas, vadinamas virškinimo fermentais, kad didelės maisto molekulės būtų suskaidytos į smulkias daleles. Tokios dalelės jau gali būti įsisavinamos per žarnyno sienelę ir panaudojamos energijai, audinių atstatymui ar kitoms organizmo funkcijoms. Vien kramtymo tam nepakanka – be cheminio skaidymo daugelis maistinių medžiagų liktų „nepasiekiamos“ įsisavinimui.
Cheminis ir mechaninis virškinimas: kuo jie skiriasi
Medicinos praktikoje virškinimas dažniausiai aiškinamas kaip dviejų tarpusavyje susijusių procesų visuma: mechaninis virškinimas ir cheminis virškinimas. Abu procesai vyksta lygiagrečiai ir papildo vienas kitą.
Mechaninis virškinimas
Mechaninis virškinimas – tai fizinis maisto smulkinimas ir maišymas. Jis prasideda burnoje kramtant, tęsiasi skrandyje, kur maistas „minkomas“ ir maišomas, o plonojoje žarnoje vyksta ritmiškas turinio skaidymas į porcijas ir stūmimas pirmyn.
Prie mechaninio virškinimo priskiriama ir peristaltika – nevalingi stemplės, skrandžio bei žarnyno raumenų susitraukimai ir atsipalaidavimai, kurie padeda maistui judėti virškinamuoju traktu ir geriau susimaišyti su virškinimo sultimis.
Cheminis virškinimas
Cheminis virškinimas vyksta tuomet, kai fermentai „nutraukia“ cheminius ryšius didelėse maisto molekulėse. Taip maistas paverčiamas mažesniais vienetais, kuriuos organizmui lengviau pasisavinti. Plonojoje žarnoje žarnyno judesiai padeda nuolat maišyti turinį ir didina fermentų kontaktą su maistu, todėl skaidymas tampa efektyvesnis. Vėliau suvirškintas turinys stumiamas link storosios žarnos.
Kodėl cheminis virškinimas būtinas
Pagal dabartines medicinos žinias, virškinimo tikslas – dideles maisto daleles paversti pakankamai smulkiomis, kad jas galėtų įsisavinti žarnyno ląstelės. Kramtymas ir peristaltika maistą susmulkina ir paskirsto, tačiau iki įsisavinimui tinkamo lygio jo „nesuskaido“. Būtent todėl reikalingi fermentai.
Cheminio virškinimo metu pagrindinės maistinės medžiagos suskaidomos taip, kad organizmas galėtų jas panaudoti:
- riebalai suskaidomi į riebalų rūgštis ir monogliceridus;
- nukleorūgštys (medžiagos, susijusios su genetine informacija maisto ląstelėse) suskaidomos į nukleotidus;
- sudėtiniai angliavandeniai (polisacharidai) paverčiami paprastais cukrais (monosacharidais);
- baltymai suskaidomi į aminorūgštis.
Jei cheminis virškinimas vyktų nepakankamai, organizmas galėtų prasčiau įsisavinti maistines medžiagas, o ilgainiui tai siejama su mitybos nepakankamumu ir vitaminų bei kitų svarbių medžiagų stoka.
Klinikinė patirtis leidžia manyti, kad daliai žmonių gali trūkti tam tikrų fermentų. Pavyzdžiui, esant laktozės netoleravimui, dažnai gaminama per mažai laktazės – fermento, kuris skaido laktozę (pienuose esantį angliavandenį).
Kur prasideda cheminis virškinimas
Cheminis virškinimas startuoja dar burnoje. Kramtant suaktyvėja seilių liaukos, o su seilėmis į burną patenka fermentų, kurie pradeda pirmuosius skaidymo etapus.
- Seilinė amilazė – pradeda skaidyti sudėtinius angliavandenius.
- Liežuvinė lipazė – prisideda prie tam tikrų riebalų (trigliceridų) skaidymo.
Kaip cheminis virškinimas vyksta toliau virškinamajame trakte
Fermentų darbas nesibaigia burnoje – skirtingose virškinamojo trakto vietose veikia skirtingi fermentai ir mechanizmai.
Skrandis
Skrandyje išskiriami fermentai, kurie ypač svarbūs baltymų skaidymui. Vienas pagrindinių fermentų – pepsinas, skaidantis baltymus į mažesnius fragmentus. Taip pat veikia skrandžio lipazė, prisidedanti prie trigliceridų skaidymo.
Be virškinimo, skrandyje vyksta ir kai kurių medžiagų pasisavinimas. Moksliniai duomenys rodo, kad čia gali būti įsisavinamos tam tikros riebaluose tirpios medžiagos, įskaitant alkoholį, taip pat kai kurie vaistai.
Plonoji žarna
Plonoji žarna laikoma pagrindine vieta, kur cheminis virškinimas ir maistinių medžiagų įsisavinimas vyksta intensyviausiai. Čia maisto komponentai paverčiami ir įsisavinami kaip energijos šaltiniai bei „statybinės“ medžiagos organizmui, pavyzdžiui, gliukozė, aminorūgštys, peptidai.
Plonojoje žarnoje veikia daug fermentų, o svarbi fermentų dalis patenka ir iš kasos. Tarp dažnai minimų fermentų yra:
- laktazė, padedanti skaidyti laktozę;
- sacharazė, skaidanti sacharozę (įprastą cukrų).
Storoji žarna
Storojoje žarnoje virškinimo fermentų beveik neišskiriama, tačiau čia svarbų vaidmenį atlieka žarnyno bakterijos. Jos gali toliau skaidyti kai kurias likusias maisto medžiagas. Taip pat storojoje žarnoje įsisavinamas vanduo, dalis mineralų ir vitaminų.
Esmė
Cheminis virškinimas – vienas svarbiausių virškinimo etapų, leidžiantis paversti maistą įsisavinamomis dalelėmis. Mechaniniai judesiai (kramtymas, peristaltika, maišymas skrandyje) paruošia maistą, o fermentai atlieka tikslų „molekulinį“ skaidymą. Abu procesai kartu užtikrina, kad organizmas galėtų gauti reikalingų maistinių medžiagų iš kasdienio maisto.











