Epšteino-Baro virusas – tai itin dažnas virusas, kuris plinta per seiles ir kitus kūno skysčius. Jis priklauso herpesvirusų šeimai (žinomas kaip ketvirtasis herpesvirusas). Dažniausiai virusas nesukelia ryškių požymių, tačiau paaugliams ir jauniems suaugusiesiems gali išsivystyti infekcinė mononukleozė – būklė, žinoma ir kaip „bučinių liga“.
Viruso paplitimas ir perdavimas
Dauguma žmonių pirmą kartą užsikrečia Epšteino-Baro virusu dar vaikystėje – dažnai net nepastebėję jokių ligos simptomų. Visgi šis virusas gali paveikti bet kurį, nepriklausomai nuo amžiaus. Virusas perduodamas bučiuojantis, dalijantis stikline, šaukštu ar kitais daiktais, kurie paliečia aplinkos veikiamą žmogų. Infekcija taip pat gali plisti per artimą sąlytį, seksualinius santykius (per kraują ar sėklą), kosulį, čiaudulį, netgi per daiktus, kuriuos vaikai galėjo įsidėti į burną ar apseilėti.
Įdomu tai, kad žmogus gali perduoti virusą kitiems dar net nepasireiškus jokioms simptomams ir išlikti užkrečiamas kelias savaites. Net ir tada, kai liga persirgta, virusas išlieka organizme pasyvioje, miegančioje būsenoje, ir tam tikromis aplinkybėmis gali būti aktyvuotas iš naujo – pavyzdžiui, dėl streso, hormonų pokyčių ar nusilpusio imuniteto.
Kam dažniausiai sukelia ligą?
Vaikai, paaugliai bei jauni suaugusieji dažniau patiria simptomus užsikrėtę Epšteino-Baro virusu. Vis dėlto, didžiojoje dalyje atvejų liga nesukelia ar pastebimų požymių, arba jie būna labai lengvi ir primena peršalimą.
Epšteino-Baro viruso simptomai
Nors daliai vaikų simptomų visai nepasireiškia, paaugliams ir suaugusiesiems viruso sukeliami požymiai gali būti ryškesni ir užsitęsti iki kelių savaičių, o kai kuriais atvejais pavargimo jausmas gali lydėti net mėnesius. Tipiški simptomai apima:
- Gerklės skausmą, paraudimą ar patinimą
- Nenumaldomą nuovargį, bendrą silpnumą
- Padidėjusią temperatūrą
- Išsiplėtusius limfmazgius (ypač kakle)
- Odos bėrimus
- Padidėjusią blužnį ar kepenis
Virusas prigyjasi prie žmogaus baltųjų kraujo kūnelių (limfocitų B), susilpnindamas imunitetą ir sukeldamas minėtus simptomus. Kai kurių žmonių organizme liga gali būti aktyvuota iš naujo, ypač jei silpsta imuninė sistema – tokiu atveju jaučiami tie patys ar panašūs požymiai, kaip ir pirmąkart užsikrėtus.
Diagnozavimas
Kadangi Epšteino-Baro viruso sukeliami simptomai būdingi ir kitoms dažnoms infekcijoms, gydytojui gali būti sudėtinga iš karto atpažinti ligą. Gydytojas dažniausiai teiraujasi apie simptomus, jų trukmę, galimus kontaktus su jau sergančiais asmenimis. Siekiant patikslinti diagnozę, rekomenduojamas kraujo tyrimas, kuris ieško specifinių antikūnų. Kartais testą reikia pakartoti po 10–14 dienų, nes ligos pradžioje antikūnai gali dar nebūti aptinkami.
Gydymas ir eiga
Specifinio gydymo nuo Epšteino-Baro viruso nėra – visi gydymo būdai skirti palengvinti simptomus. Svarbiausia – ilsėtis, gerti daug skysčių, vartoti nereceptinius vaistus nuo karščiavimo ar skausmo. Jei infekcija padidino blužnį, būtina riboti fizinį aktyvumą ir saugotis traumų, kurios gali sukelti blužnies plyšimą. Pakankamas poilsis padeda išvengti simptomų paūmėjimų ir greičiau sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą.
Kiek laiko trunka pasveikimas?
Paprastai simptomai išnyksta per 2–4 savaites, tačiau nuovargis gali lydėti dar kelis mėnesius. Visiems pasveikimo laikas skiriasi, tad po ligos rekomenduojama nespausti savęs prie įprastų aktyvių veiklų ir leisti organizmui visiškai atsigauti.
Prevencija: kaip saugotis viruso?
- Venkite dalintis indais, gėrimais, maistu ar dantų šepetėliais su kitais žmonėmis.
- Neužsiimkite bučiniais su asmenimis, kurie gali būti užsikrėtę.
- Naudokite apsaugą lytinių santykių metu.
- Po sąlyčio su objektais ar paviršiais, turinčiais seilių, kruopščiai nusiplaukite rankas ir stenkitės neliesti burnos ar veido.
Viruso poveikis ir ilgalaikė prognozė
Epšteino-Baro virusas visam laikui lieka žmogaus organizme „miegančiu“ pavidalu. Jis gali ir vėl suaktyvėti – daugiausia, jei imunitetas nusilpęs ar patiriama daug streso. Simptomai gali atsinaujinti, tačiau paprastai ilgainiui jie praeina.
Specifinio vaisto, kuris visiškai pašalintų virusą iš organizmo, nėra, tad svarbiausia rūpintis imunitetu, vengti persidirbimo bei streso, stiprinti organizmo atsparumą infekcijoms.
Ką daryti ligos metu?
Patartina likti namuose, ypač jei jaučiate ryškius simptomus arba diagnozuota infekcinė mononukleozė. Tai apsaugo aplinkinius nuo užsikrėtimo. Gydytojai rekomenduoja dar šiek tiek palaukti iki visiško pasveikimo, nes po kitų simptomų išnykimo nuovargis gali laikytis ilgiau.
Kai reikia gydytojo pagalbos
Jei jus vargina Epšteino-Baro virusui būdingi simptomai, rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Svarbu laiku kreiptis pagalbos, jei temperatūra laikosi kelias dienas ar junta stiprūs skausmai. Dažniausiai gydymas apsiriboja poilsiu ir simptomus palengvinančiais vaistais.
Galite aptarti klausimus su gydytoju, pvz., kada grįžti į darbą ar mokslus, kokius vaistus saugu vartoti savijautai gerinti bei kaip išvengti viruso plitimo šeimoje ar jo atsinaujinimo ateityje.
Sąsajos su kitomis ligomis
Nors itin retai, Epšteino-Baro virusas gali būti susijęs su tam tikrų vėžio rūšių išsivystymu – pavyzdžiui, Burkito limfoma (baltųjų kraujo kūnelių vėžys) arba nosiaryklės vėžiu. Tokiu atveju virusas veikia ląsteles taip, kad jos ima daugintis nenormaliai greitai ir tampa piktybinės.
Viruso ryšys su herpesvirusais ir lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis
Epšteino-Baro virusas priklauso herpesvirusų šeimai (žinomas kaip herpesvirusas 4). Nors jis priskiriamas šiai grupei, jo simptomai labai skiriasi nuo kitų šeimos narių, tokių kaip lytinių organų pūslelinė. Herpesvirusų grupei taip pat priklauso vėjaraupiai, juostinė pūslelinė ir ta pati mononukleozė, kurią sukelia Epšteino-Baro virusas.
Virusas gali būti perduodamas lytiniu keliu, tačiau dažniausia užsikrečiama per seiles. Norint saugotis lytiniu būdu plintančių infekcijų, lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti apsaugą.
