Ophidiofobija, dar vadinama ir intensyvia gyvačių baime, – tai stipri, nuolatinė baimė, kuri ryškiai paveikia kasdienį gyvenimą bei savijautą. Šio sutrikimo atveju žmogus ne tik bijo gyvačių, bet ir gali vengti įvairių vietų ar situacijų, kur, jo nuomone, galima sutikti šiuos roplius. Kartais ši baimė persikelia ir į kitų roplių baimę (herpetofobiją), ar net į varlių (ranidafobiją) ar mirties baimę (thanatofobiją).

Kaip pasireiškia gyvačių baimė

Nors daugelį gyvačių reginčių žmonių gali aplankyti nerimas ar nemalonus pojūtis, ophidiofobiją turintiems tai yra labai stiprus išgyvenimas. Vos išgirdę apie gyvates, išvydę jų nuotrauką arba net išgirdę chissėjimą, jie gali justi stiprią baimę ar panikos priepuolį.

Baimė gali būti tokia stipri, kad žmogus nenoriai lankosi zoologijos soduose ar net vengia draugų, pas kuriuos namuose yra gyvačių.
Kai kurie stengiasi visai neiti į gamtą ar apsigyventi regionuose, kur gyvačių tikimybė kuo mažesnė.
Į baimę reaguojama labai įvairiai: vieni ima drebulį, prakaituoja, greičiau kvėpuoja, jaučia širdies plakimą ar net pykinimą ir norą bėgti nuo situacijos.
Dažnai žmogus supranta, jog baimė yra neproporcinga pavojui, vis dėlto negali jos suvaldyti.

Kas lemia gyvačių fobijos atsiradimą

Gydytojai tiksliai nežino, kodėl atsiranda šios rūšies specifinės fobijos, tačiau dažniausiai jas nulemia genetiniai, išmokimo ir kultūriniai veiksniai. Jei kažkas šeimoje jau kankinosi dėl panašių baimių ar nerimo sutrikimų, – rizika susirgti padidėja. Tą patį lemia ir aplinka: matant labai bijančius ar vengiančius gyvačių artimuosius ar draugus, bijoti ima ir pats žmogus.

Baimę neretai augina ir pasakojimai ar kultūrinės istorijos – tiek mitologijoje, tiek religiniuose kontekstuose dažnai gyvatės vaizduojamos kaip piktos, klastingos ar pavojingos. Pavyzdžiui, graikų mituose Medūza turėjo gyvates vietoj plaukų, o kai kuriuose pasakojimuose gyvatės siejamos su pagundomis. Taip pat negalima paneigti ir asmeninių patirčių – stipri baimė gali išsivystyti po tikro gyvatės įkandimo, netikėto susidūrimo ar žiūrint filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka gyvatės.

Susiję įrašai

Ophidiofobijos simptomai

Stiprus siaubo ar grėsmės pojūtis pamačius gyvatę, net jeigu ji tik paveikslėlyje ar animacijoje.
Panikos simptomai: svaigulys, burnos džiūvimas, gausus prakaitavimas, drebulys, pagreitėjęs širdies plakimas, kvėpavimo sutrikimai.
Pykinimas, vėmimas, noras tučtuojau palikti vietą arba pasislėpti.
Simptomai pasireiškia ir girdint apie gyvates ar net pagalvojus apie jas.

Kaip nustatoma ši baimė

Nėra specialių tyrimų, kurie leistų tiksliai diagnozuoti šią fobiją. Diagnozė grindžiama pokalbiu ir analizavimu:

Ar simptomai trunka ilgiau nei pusę metų?
Kiek jie veikia kasdienį gyvenimą ar socialinį aktyvumą?
Ar stipri baimė pasireiškia net mintyse apie gyvates?
Ar simptomai, tokie kaip panikos priepuoliai, atitinka fobijos apibrėžimą?
Ar baimė iš esmės neatitinka realaus pavojaus?

Gydymas ir valdymas

Jei gyvačių baimė nėra labai stipri ir netrukdo gyventi, gydymo gali net neprireikti. Tačiau jei baimė tokia stipri, kad ji sukelia fizines reakcijas, košmarus ar riboja kasdienybę, galima rinktis kelis efektyvius gydymo būdus:

Kognityvinė elgesio terapija – tai specialiai struktūruoti pokalbiai su psichoterapeutu, padedantys atpažinti ir keisti neigiamas mintis bei reakcijas, susijusias su gyvatėmis.
Ekspozicinė terapija (desensitizacija) – žmogus po truputį supažindinamas su baimę keliančiais dirgikliais: pradedant animuotu atvaizdu, vėliau – nuotraukomis ar net stebint tikrą gyvatę per saugų atstumą. Šis metodas padeda įveikti fobiją po truputį, išlaikant emocinį saugumą.
Hipnoterapija – tai metodas, kurio metu žmogus atpalaiduojamas ir pasąmoningai mokomas mažinti baimę.
Vaistai – kai kuriais atvejais, ypač kai reikalinga įveikti ekstremalias situacijas (pvz., svarbi šventė gamtoje), gali būti skiriami nerimą mažinantys vaistai.

Prevencijos galimybės

Rasti būdų visiškai apsisaugoti nuo gyvačių baimės kol kas neįmanoma. Tačiau svarbu stebėti pirmuosius simptomus: jie dažnai susiję ir su kitais nerimo ar obsesinio-kompulsinio pobūdžio sutrikimais. Laiku pastebėjus nerimą ir jį valdant, sumažėja didesnių fobijų ar panikos sutrikimų išsivystymo tikimybė.

Prognozė

Vaikams ir paaugliams kartais ši baimė praeina savaime, tačiau suaugusiems ji gali užsibūti ilgiau. Gyvačių baimė nėra visiškai išgydoma, tačiau išmokstant su ja tvarkytis – pasitelkiant psichologines technikas ar gydymą – galima pasiekti labai gerų rezultatų. Taikant ekspozicijos terapiją ar kitus būdus, dauguma žmonių išmoksta gyventi be įkyrių simptomų.