Daugelis mažų vaikų vaikščiodami laiko pėdas į vidų – tai vadinama „įvožtinėmis pėdomis“ arba „įkypomis pėdomis“. Tokiu atveju vaikų kojų pirštai atsisuka vienas į kitą, užuot žiūrėję tiesiai į priekį. Šis pėdų būklė dažniausiai pastebima, kai vaikas tik pradeda vaikščioti, tačiau dažnai per laiką savaime išnyksta.
Kaip dažnai pasitaiko įkypos pėdos?
Mažiems vaikams įkypos pėdos yra gana dažnas reiškinys. Dažniausiai, kai vaikas pradeda tvirtai vaikščioti, pėdų padėtis savaime išsitiesina ir su amžiumi problema išnyksta. Tačiau retais atvejais šis pėdų nukreipimas gali išlikti ir paauglystėje arba net suaugus.
Kaip ši būklė veikia vaiką?
Vaiko pėdos gali būti pasisukusios į vidų tiek ramybės būsenoje, tiek vaikštant. Nors tėvams pėdų padėtis gali atrodyti neįprasta, dažniausiai įvožtinės pėdos nėra skausmingos ir netrukdo kasdieninei veiklai. Didžiajai daugumai vaikų šis pėdų pakrypimas niekada nesukelia rimtesnių problemų ir laikui bėgant išnyksta kūnui stiprėjant bei koordinuojantis judesiams.
Įkypų pėdų priežastys
Įkypas pėdas sukelia įvairūs kaulų ar sąnarių poslinkiai, dėl kurių kojų pirštai krypsta į vidų. Dažniausiai ši būklė siejama su trimis anatomijos vietomis:
- Pėdų kaulai – metatarsus adductus. Tai yra įgimtas vidurinės pėdos srities pakrypimas, kai pėda užlenkiama C formos link centruotės. Ši priežastis dažniausiai pastebima kūdikiams iki metų amžiaus. Didesnę riziką turėti šią būklę turi vaikai, kurių motinoms nėštumo metu buvo mažai vaisiaus vandenų, jei kūdikis gimė sėdmenine pirmeiga arba šeimoje buvo analogiškų atvejų.
- Blauzdikaulis (tibija). Dažniausia įkypų pėdų priežastis 1–3 metų vaikams yra į vidų pasisukęs blauzdikaulis (tibijos torsija). Tokiu atveju kojų pėdos sukinėjasi į vidų ir neretai vaikas atrodo tarsi O formos kojomis. Ši būklė taip pat dažniausiai savaime išnyksta iki penkerių metų.
- Šlaunikaulis (šlaunies kaulas). Jei keliai atrodo pasukti į vidų lyginant su klubais, tai vadinama šlaunikaulio anteroversija. Šlaunikaulis sukasi į vidų, dėl ko pasikeičia kojų ašis. Dažniausiai ši būklė paveldima arba susijusi su vaisiaus padėtimi motinos gimdoje. Paprastai ji nustatoma vaikams nuo 3 iki 6 metų ir su laiku mažėja.
Reti susiję sutrikimai
- Cerebrinis paralyžius.
- Klubo sąnario raidos sutrikimai.
- Skewfoot ir kitos nedažnos pėdų deformacijos.
- Klubo pėda.
Suaugusiųjų įkypų pėdų priežastys
Nors daugeliui su amžiumi ši pėdų būklė išnyksta, kartais įkypa pėdos išlieka ir suaugus. Dažniausiai to priežastys yra tie patys įgimti arba ankstyvoje vaikystėje atsiradę pakitimai: metatarsus adductus (C formos pėda su į vidų einančiais pirštais) ar šlaunikaulio anteroversija (šlaunikaulio sukimas į vidų nuo klubo sąnario).
Simptomai
Įkypų pėdų atveju tiek ilsintis, tiek stovint ar vaikštant pėdų pirštai krypsta į vidų. Kai kurie vaikai dažniau užkliūna ar pargriūna bėgdami ar žaisdami. Nors pati ši būklė tiesiogiai artrito nesukelia, jei ji išlieka suaugus, dažnesni nuovarginiai lūžiai ar padidėjusi tam tikrų sąnarių apkrova.
Diagnozė
Įkypos pėdos paprastai nustatomos profilaktinių apsilankymų metu, kai gydytojai apžiūri vaiko kojas, pėdas ir klubų sritį. Jei vaikas jau pradėjęs vaikščioti, gydytojas stebi jo ėjimą – analizuoja pėdų ir kojų kampus, judėjimo eigą. Kartais specialistai stebi ir vyresnių vaikų bėgimą. Papildomi tyrimai, pavyzdžiui, rentgenograma, paprastai nereikalingi, nebent simptomai nesikeičia augant.
Gydymo galimybės
Didžioji dauguma įkypų pėdų atvejų praeina savaime. Dažniausiai gydytojai tiesiog stebi pėdų padėtį, kol vaikas auga. Esant reikalui, rekomenduojami specialūs pratimai ar kineziterapija, kurie padeda stiprinti raumenis ir gerina koordinaciją. Labai retai prireikia kitokių priemonių, tokių kaip:
- Gipsavimas serijomis. Jei metatarsus adductus itin ryškus ir su laiku negerėja, gydytojas gali rekomenduoti gipso uždėjimą serijomis, kad būtų ištempiami ir ilginami raumenys. Svarbu rūpintis, kad gipsas būtų švarus ir sausas, nes jis gali sukelti niežėjimą ar nemalonų kvapą.
- Operacija (osteotomija). Jei būklė yra itin ryški ir trukdo vaikui paauglystėje, kai kurie gydytojai gali pasiūlyti chirurginį gydymą. Dažniausiai operacija taikoma sunkiais blauzdikaulio atvejais. Šlaunikaulio anteroversijos operacijos rekomenduojamos itin retai ir paprastai tik vyresniems vaikams, kai simptomai labai sunkūs.
Ar galima užkirsti kelią įkypoms pėdoms?
Dauguma šios būklės rizikos veiksnių nepriklauso nuo mūsų kontrolės. Įkypas pėdas gali lemti dvyniai arba daugiavaisė nėštumo eiga, nepakankamas vaisiaus vandenų kiekis, didelis vaisiaus dydis bei sėdmeninė pirmeiga. Įkypos pėdos dažnai yra normalus raidos variantas, kuris praeina savaime ir retai sukelia skausmą.
Prognozė
Perspektyvos vaikams, turintiems įkypos pėdos, yra labai geros. Dažniausiai, kai vaikai auga, stiprėja jų raumenys ir gerėja koordinacija, pėdos padėtis normalizuojasi savaime. Vyresni vaikai gali jaustis nepatogiai dėl išvaizdos, jei būklė ilgiau išlieka, tačiau tai – reti atvejai. Tik tais atvejais, kai problema negerėja, gydytojas aptaria specialias gydymo galimybes (gipsavimą ar operaciją).
Kada verta kreiptis į gydytoją?
Pasitarkite su gydytoju, jei:
- Jums kelia nerimą vaiko pėdų ar kojų išvaizda, ypač jeigu atrodo, kad kojos kreivėja į išorę.
- Vaikas dažnai griūva ar kliūva.
- Bėgdamas vaikas juda neįprastai.
Dažniausi klausimai apie įkypas pėdas
- Kas lemia mano vaiko pėdų krypimą į vidų?
- Ar ši būklė gali praeiti savaime be gydymo?
- Kokie pratimai gali padėti pėdų padėčiai koreguoti?
Ar galima visiškai ištaisyti įkypas pėdas?
Mokyklinio amžiaus vaikams šis nukrypimas paprastai sumažėja, išaugus raumenų jėgai ir koordinacijai. Suaugusiems chirurginis gydymas ar kitos priemonės prireikia tik labai retai – dažniausiai pakanka pratimų ar kineziterapijos, jeigu ėjimas kelia diskomfortą.
Ar įkypa pėda laikoma negalia?
Nors kai kuriems gali nepatikti pėdų išvaizda, ši būklė nelaikoma negalia. Dauguma vaikų ir suaugusiųjų laisvai vaikšto, bėgioja ir užsiima įprasta kasdienine veikla.
Ar įkypos pėdos – tai įgimta raidos yda?
Įgimtas raidos sutrikimas – tai nukrypimas nuo įprastos organizmo sandaros. Įkypos pėdos yra dažnas reiškinys kūdikiams ir mažiems vaikams bei laikomos raidos ypatybe, o ne sutrikimu.
