Persodinto inksto atmetimas – tai situacija, kai imuninė sistema bando apsaugoti organizmą nuo naujo inksto, laikydama jį svetimu. Nepaisant donorinio inksto suderinamumo, organizmas vis tiek atpažįsta jį kaip naują ir stengiasi jį pašalinti. Šį procesą vadiname atmetimu.
Inksto transplantacijos atmetimo tipai
Po inkstų persodinimo atmetimo rizika išlieka visą gyvenimą – nors pati didžiausia būna pirmuosius kelis mėnesius, tačiau inksto atmetimas gali įvykti net praėjus daugeliui metų po operacijos. Imunitetą slopinantys vaistai (imunosupresantai) padeda apsaugoti naują inkstą nuo pažeidimų, tačiau labai svarbu šiuos vaistus vartoti tiksliai pagal nurodymus. Jei vis dėlto atmetimas įvyksta, gydytojas dažniausiai paskiria didesnę vaistų dozę arba pakeičia jų kombinaciją.
Skiriami du pagrindiniai transplantacijos atmetimo tipai:
- Ūmus atmetimas – dažniausiai pasireiškia per pirmuosius metus po operacijos, ypač pirmosiomis savaitėmis. Ūmus atmetimas pasireiškia staiga. Jei pirmuosius 12 mėnesių po transplantacijos ūmaus atmetimo nepasireiškia, tolimesnė rizika sumažėja, ypač jeigu vartojami visi paskirti vaistai. Jei gydytojai diagnozuoja ūmų atmetimą, jie skuba sureguliuoti vaistų dozes, kad apsaugotų inkstą nuo pažeidimo.
- Lėtinis atmetimas – vystosi palaipsniui ir gali tęstis keletą metų. Imuninė sistema nuolat, nors ir lėtai, kovoja su transplantuotu inkstu, ilgainiui jį žalodama. Lėtinis atmetimas yra dažnesnis nei ūmus, o simptomai dažnai išryškėja tik kai atmetimo procesas jau pažengęs.
Inksto atmetimas gali pasireikšti ir ląsteliniu pagrindu, kai jį sukelia T-limfocitai (tam tikros baltųjų kraujo kūnelių rūšys). Kartais atmetimą paskatina imuninė reakcija į donoro organo antigenus, tuomet kalbame apie antikūnų sukeliamą atmetimą.
Kaip dažnai pasitaiko inksto atmetimas?
Su kažkokio laipsnio persodinto inksto atmetimu susiduria apie 15–20 % recipientų. Atmetimo sunkumas labai skiriasi, todėl kiekvieno žmogaus situacija – individuali.
Inksto atmetimo simptomai
Persodinus inkstą, svarbu žinoti galimus atmetimo požymius ir nedelsti pranešti apie juos gydytojui. Dalis šių požymių nėra specifiški ir gali atsirasti dėl kitų priežasčių, bet pastebėjus bet kurį iš jų, reikėtų imtis veiksmų:
- Kūno temperatūros pakilimas virš 38°C
- Simptomai, panašūs į peršalimą: šaltkrėtis, raumenų arba galvos skausmai, pykinimas
- Naujai atsiradęs skausmas arba jautrumas transplantacijos vietoje
- Staigus svorio padidėjimas daugiau nei 1–2 kg per parą
- Retesnis šlapinimasis
- Kojų arba čiurnų tinimas
- Juntamas nuovargis, sumažėjusi energija
Kai kurie žmonės nejaučia jokių aiškių simptomų, todėl itin svarbu atvykti į suplanuotas konsultacijas ir reguliariai atlikti kraujo tyrimus. Gydytojas tuomet gali laiku nustatyti inksto atmetimą pagal laboratorinius duomenis, net jei pats pacientas nejaučia jokių pakitimų.
Kas sukelia inksto atmetimą?
Dažniausia inksto transplantacijos atmetimo priežastis – paskirtų imunitetą slopinančių vaistų nevartojimas arba pertraukos juos vartojant. Jeigu organizme šių vaistų koncentracija per maža, imuninė sistema ima pulti persodintą inkstą.
Taip pat atmetimą gali sukelti tam tikros infekcijos ar kiti organizmo įvykiai, suaktyvinantys imuninį atsaką.
Kaip nustatomas inksto atmetimas?
Nustatyti inksto atmetimą padeda reguliarios po operacijos atliekamos apžiūros ir tyrimai. Dažniausiai atliekami:
- Kraujo tyrimai: vertinamas bendras kraujo ląstelių kiekis, inkstų funkcijos rodikliai (kreatininas, karbamidas), taip pat galima ištirti, ar nėra antikūnų prieš persodintą inkstą.
- Inksto biopsija: paimamas nedidelis inksto audinio mėginys ir tiriamas mikroskopu, siekiant įvertinti galimus atmetimo požymius.
Inksto atmetimo valdymas ir gydymas
Visos medicinos komandos pastangos nukreiptos į tai, kad inkstas būtų kuo ilgiau apsaugotas nuo atmetimo rizikos. Net jei organizmas ima atmesti inkstą, gydytojai imasi papildomų priemonių, koreguoja medikamentų schemas. Inksto atmetimas nereiškia, kad organas būtinai praras funkciją – dažniausiai, laiku sureagavus, inkstą pavyksta išsaugoti.
Kaip sumažinti atmetimo riziką?
- Reguliariai lankykitės visose paskirtose apžiūrose ir tyrimuose.
- Imunitetą slopinančius vaistus vartokite tiksliai pagal nurodymus.
- Pastebėjus bet kokius įtartinus simptomus, iš karto informuokite gydytoją.
- Subalansuokite mitybą – pasitarkite su gydytoju, kokius produktus rinktis, o kurių reikėtų vengti.
- Kruopščiai kontroliuokite kitas sveikatos problemas, pavyzdžiui, diabetą ar padidėjusį kraujospūdį.
- Laikykitės higienos, dažnai plaukite rankas, ribokite kontaktą su sergančiais žmonėmis.
Kaip gydomas inksto atmetimas?
Nustačius atmetimą, gydytojas parenka individualią gydymo schemą – dažniausiai laikinai padidinama imunosupresantų dozė arba papildomai skiriami trumpalaikiai vaistai. Kartais atmetimo gydymas taikomas stacionare (ligoninėje), kartais – ambulatoriškai.
Nors imunitetą slopinantys vaistai saugo inkstą nuo atmetimo, jie kartu susilpnina ir natūralų organizmo atsparumą. Todėl gydytojai nuolat stebi jūsų būklę ir reguliuoja medikamentus, kad būtų sumažinta tiek atmetimo, tiek infekcijų rizika. Svarbu laikytis visų nurodymų ir būti kantriam, nes imunosupresantai yra stiprūs vaistai ir reikalauja atsakingo vartojimo.