Žindant dažnai būname pasiruošusios jautriems ar skaudantiems speneliams, ypač pirmosiomis savaitėmis, kol kūnas prisitaiko. Vėliau, kai kūdikiui pradeda dygti dantys, kai kurios mamos iš anksto nusiteikia ir netikėtiems įkandimams. Tačiau yra dar vienas elgesys, kuris neretai nustebina – kai vaikas čiulpdamas vieną krūtį kita ranka ima liesti, sukioti ar „žaisti“ su kitos krūties speneliu.
Šis įprotis dažnai vadinamas spenelio „krapštymu“ ar „sukinėjimu“ (angl. twiddling) ir medicinos praktikoje jis apibūdinamas kaip gana dažnas vyresnių kūdikių bei mažų vaikų elgesys. Nors tai gali erzinti ar kelti diskomfortą, daugeliu atvejų tai nėra ženklas, kad su žindymu „kažkas negerai“.
Kodėl kūdikiai taip daro
Niekas vaikų to nemoko – dažniausiai tai atsiranda savaime, augant ir kintant jų poreikiams. Pagal dabartines medicinos žinias, tikslus mechanizmas nėra iki galo ištirtas, tačiau klinikinė patirtis leidžia išskirti kelias dažnas priežastis.
Stimuliacija ir pieno tekėjimas
Viena iš teorijų – spenelio lietimas gali papildomai stimuliuoti krūtį ir taip prisidėti prie pieno išsiskyrimo reflekso (pieno „atsileidimo“) arba jo greičio. Kūdikiui augant, jis dažnai nori didesnio pieno kiekio ir nori, kad pienas tekėtų sparčiau. Kadangi spenelių dirginimas sukelia refleksines reakcijas, kai kuriems vaikams toks elgesys gali tapti „metodu“ paspartinti procesą.
Komfortas ir nusiraminimas
Lytėjimas yra stiprus nusiraminimo būdas įvairaus amžiaus žmonėms, o kūdikiams – ypač. Daugelis tėvų pastebi, kad vaikas labiau linkęs „krapštyti“ spenelį tada, kai yra pavargęs, susijaudinęs, neramus ar jam tiesiog reikia artumo. Kartais panašaus komforto vaikas gali ieškoti ir pas kitą iš tėvų, net jei tas asmuo kūdikio nežindo.
Rankų užimtumas ir smalsumas
Vyresni kūdikiai maitinimo metu dažnai daugiau juda, dairosi, „krapšto“ drabužius ar ieško ką sugriebti. Augant judrumui ir dėmesingumui aplinkai, vaikas gali pastebėti, kad kita krūtis yra visai šalia, pasiekiama ranka, ir natūraliai imtis ją liesti.
Kada tai dažniausiai prasideda
Dažnai šis elgesys išryškėja apie 6 mėnesį, tačiau tai nėra griežta taisyklė – vieniems vaikams pasireiškia anksčiau, kitiems vėliau. Pradžiai įtakos gali turėti raidos ypatumai ir aplinkybės, pavyzdžiui, kai vaikas išmoksta tiksliau sugriebti mažus daiktus dviem pirštais (vadinamasis žnyplinis suėmimas) arba kai jam ima keistis žindymo ritmas.
Taip pat neretai kūdikiai pereina „bangomis“: kurį laiką spenelį liečia dažniau, vėliau šis įprotis gali sumažėti ir vėl sugrįžti tam tikrais raidos etapais.
Svarbu žinoti ir tai, kad kai kurie mažyliai šį elgesį išlaiko net po nujunkymo – tuomet jis tampa labiau nusiraminimo ritualu ar įpročiu, o ne žindymo dalimi.
Ką galite daryti, jei tai trukdo
Universalaus sprendimo nėra. Vienoms mamoms tai beveik netrukdo – jos pasirenka nereaguoti. Kitoms tai sukelia skausmą, dirgina spenelius, kelia nemalonių emocijų ar tiesiog pažeidžia asmenines ribas. Jei jums tai nepriimtina, turite teisę šį elgesį stabdyti.
Praktiniai būdai, kurie dažnai padeda
- Uždengti „laisvą“ krūtį. Galima prisidengti drabužiu, skraiste ar pledu, kad spenelis būtų nepasiekiamas (vaikams dažnai galioja principas „nematau – ir mažiau rūpi“).
- Uždengti spenelį ranka. Kartais pakanka švelniai pridėti delną ar pirštą, kad vaikas negalėtų jo sukinėti.
- Pasiūlyti alternatyvą rankoms. Kai kuriems vaikams padeda karoliai (specialiai tam pritaikyti), mažas žaisliukas ar kitas saugus daiktas, kurį galima liesti maitinimo metu.
- Užimti vaiko rankas. Galite švelniai palaikyti, paglostyti ar pamasažuoti kūdikio rankytes žindymo metu – tai suteikia artumo ir mažina poreikį ieškoti spenelio.
- Mokyti švelnaus prisilietimo. Jei vaikas jau supranta paprastas frazes, naudinga ramiai kartoti, kad liesti reikia švelniai, ir pasakyti, jog jums skauda (be barimo, bet aiškiai).
- Pakeisti padėtį. Jei žindote gulėdama ant šono, kartais patogiau maitinti iš „viršutinės“ krūties – tuomet vaikui sunkiau pasiekti apatinę.
Ribos namuose ir viešumoje
Praktiškai kai kurie tėvai taiko skirtingas taisykles namuose ir viešumoje – tai normalu. Svarbiausia, kad pasirinktas būdas jums tiktų ir būtų nuoseklus: kuo anksčiau pradėsite formuoti naują įprotį, tuo lengviau vaikui bus persiorientuoti.
Pagrindinės mintys
Spenelio „krapštymas“ žindant – dažnas ir paprastai nekelia pavojaus reiškinys. Vis dėlto tai gali būti skausminga ar emociškai nemalonu, todėl jūsų komfortas ir ribos yra svarbūs.
Jei norite, kad vaikas to nedarytų, dažniausiai padeda švelnus, bet nuoseklus nukreipimas: uždengti krūtį, užimti rankas, pasiūlyti alternatyvą ir ramiai mokyti švelnaus prisilietimo. Žindymas keičiasi kartu su vaiko raida – o su kantria, aiškia jūsų kryptimi mažylis paprastai išmoksta elgtis taip, kad maitinimas būtų patogesnis abiem.
