Prieš dvidešimt metų atlikta lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) diagnozė Janice gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Negana to, tuo metu informacijos apie šią ligą buvo daug mažiau nei šiandien, todėl ji ilgai nenorėjo pripažinti pokyčių savo sveikatoje.
Gydytojas jai beveik nieko nepasakė apie pratimus, mitybos reikšmę ar pagalbos grupių svarbą. „Dabar norėčiau sugrįžti laiku ir patarti sau ieškoti pagalbos bei suprasti, kiek sau kenkiau. Gaila, kad pradėjau rūkyti. Norėčiau, kad tada būčiau žinojusi daugiau“, – sako Janice.
Kai gyvenimą keičia žinios
Rūkymą ji metė tik 2007-aisiais, kai išgirdo apie LOPL fondą. Įsitraukusi į šį organizaciją moteris ne tik pakeitė savo požiūrį, bet tapo aktyvia bendruomenės dalimi bei buvo paskirta savo valstijos advokacijos atstove.
Ji savo laiką ir energiją skiria ne tik bendravimui su sergančiaisiais – Janice dalijasi informacija apie:
- kvepavimo takų treniruotes ir fizinius pratimus,
- plaučių reabilitacijos galimybes,
- pagalbos šaltinius bendruomenėje.
Ji nėra abejinga ir platesniems klausimams – populiarina žinias bažnyčios bendruomenėje, dalyvavo įvairiose iniciatyvose ir siekė didesnio valstybės finansavimo LOPL tyrimams bei gydymui.
Gyvenimas su LOPL išmoko naujų vertybių
Janice atvirauja, kad kvėpuoti sunku, o paprasti kasdieniai veiksmai reikalauja daug pastangų. Vis dėlto ji stengiasi kuo daugiau vaikščioti, kad išlaikytų jėgas. Fizinis silpnumas išmokė nenuleisti rankų: „Jaučiuosi stipresnė dvasiškai, nors kūnas dažnai paveda“, – pasakoja ji.
Anksčiau ji dažnai savęs klausė, kodėl liga užklupo būtent ją, bet ilgainiui pakeitė požiūrį. Dabar ji užuot susitelkusi į negatyvius dalykus, renkasi padėti kitiems. „Mano gyvenimas bus apibūdinamas per pagalbą bendruomenei ir tai, kiek žmonių pasiekiau, o ne per ligą“, – tikina Janice.
Bendruomenės parama ir asmeninė stiprybė
Janice įsitikinusi – net kai susiduri su didžiuliais sunkumais, svarbu išlikti pozityviam, priimti teisingus sprendimus ir ieškoti palaikymo tarp žmonių, kurie supranta tavo situaciją. LOPL paskatino ją tapti atviresne ir atidesne kitiems. „Dabar nesprendžiu apie žmones pagal jų žodžius ar veiksmus. Svarbu ne kodėl kažkas nutiko, o ką galime iš viso to išmokti ir kokie išeisime iš sunkumų“, – pasakoja Janice.
Nuo pat ligos pradžios ji suprato, kad sunkumai nebūtinai turi būti riba – jie gali tapti postūmiu keistis. Buvusi aktyvi ir iki diagnozės, ji tikina, kad LOPL paskatino išnaudoti savo gebėjimus ir padėti kitiems dar aktyviau.
