Makroglosija – tai būklė, kai liežuvis tampa didesnis nei įprasta, atsižvelgiant į žmogaus burnos dydį. Ši būklė dažniau nustatoma vaikams, nei suaugusiesiems. Nors kai kuriais atvejais vaikai gimsta su didesniu nei įprasta liežuviu, makroglosija gali išsivystyti ir vėliau gyvenime dėl tam tikrų ligų ar infekcijų. Dažniausiai ši būklė susijusi su įgimtais sutrikimais, pavyzdžiui, Beckwith-Wiedemann sindromu ar Dauno sindromu, tačiau gali prasidėti ir dėl onkologinių ligų ar uždegiminių procesų. Makroglosijos gydymas priklauso nuo priežasties ir gali būti nuo kalbos terapijos iki operacijos.
Kaip atpažinti makroglosiją?
Jei žmogus serga makroglosija, jo ar jos liežuvis dažnai gali matytis iškištas iš burnos net ramybės būsenoje. Tuomet gali būti sunku valgyti, natūraliai kvėpuoti ar aiškiai kalbėti. Makroglosija gali išsivystyti ir kaip kitos ligos simptomas, tad neretai kartu pasireiškia ir kiti būdingi požymiai, ypač vaikams.
Makroglosijos paplitimas
Palyginti tiksliai, kiek žmonių serga makroglosija, sudėtinga. Tai nėra dažna būklė, dažniausiai pasitaikanti kaip tam tikrų ligų simptomas. Visgi ne visi žmonės, turintys šias ligas, susiduria su padidėjusiu liežuviu.
Makroglosijos simptomai
- Nuolat matomas, iš burnos išsikišęs didelis liežuvis.
- Triukšmingas, aukšto tono kvėpavimas (stridoras).
- Nakčiai būdingas knarkimas ar žemesnio tono kvėpavimo garsai (stertoras).
- Valgymo ir rijimo sunkumai (disfagija).
- Seilėjimasis.
- Kalbos sutrikimai.
Makroglosijos priežastys
Ši būklė gali būti ir įgimta, ir vėliau atsiradusi dėl ligų ar traumų. Retkarčiais vaikai gimsta su padidėjusiu liežuviu, nesant kitų sveikatos sutrikimų, bet tokių atvejų pasitaiko itin retai. Daugeliu atvejų makroglosija susijusi su kitomis ligomis ar būsenomis, kurios gali būti paveldėtos arba įgytos vėliau.
Įgimtos ligos, susijusios su makroglosija
- Beckwith-Wiedemann sindromas. Tai augimo sutrikimo sindromas, išsiskiriantis ne tik padidėjusiu kūno ir organų dydžiu, bet ir didesne tam tikrų vėžio formų rizika vaikystėje. Apie 9 iš 10 vaikų, kurie turi šį sindromą, kartu turi ir makroglosiją.
- Hurlerio ir Hunterio sindromai (mukopolisacharidozė). Tai retų paveldimų ligų grupė, kai organizmas negali tinkamai skaidyti tam tikrų cukrų.
- Dauno sindromas. Žmogus gimsta su papildoma chromosoma, kuri paveikia tiek fizinį, tiek protinį vystymąsi, sukeldama įvairių organų pakitimus, tarp jų ir makroglosiją.
Įgytos ligos, galinčios sukelti makroglosiją
- Amyloidozė. Tai baltymų apykaitos sutrikimas, dėl kurio įvairūs audiniai ir organai gali pradėti blogiau funkcionuoti. Padidėjęs liežuvis dažniausiai yra pirmas burnos ertmės simptomas sergant amyloidoze.
- Hipotirozė. Dažniausiai pasitaikanti tada, kai skydliaukė išskiria per mažai hormonų, todėl lėtėja viso organizmo veikla. Vaikams tai viena iš pagrindinių makroglosijos priežasčių.
- Akromegalija. Itin reta liga, kai organizme išsiskiria per daug augimo hormono, todėl auga ne tik liežuvis, bet ir apatinis žandikaulis, plaštakos bei pėdos.
- Difterija. Užkrečiama liga, kurios metu galimas burnos minkštųjų audinių, tarp jų ir liežuvio, patinimas.
Navikai, galintys lemti makroglosiją
- Limfangioma. Nekenksmingas darinys limfinėje sistemoje, sukeliantis gleivinės cistas burnoje.
- Hemangioma. Gerybiniai kraujagyslių dariniai, galintys augti liežuvyje.
- Limfoma. Tai piktybinis limfinės sistemos navikas, galintis paveikti liežuvį.
Makroglosijos diagnostika
Diagnozuodami makroglosiją, gydytojai pirmiausia atlieka išsamų liežuvio, galvos ir kaklo apžiūrėjimą. Svarbu tiek įvertinti patį liežuvio dydį, tiek atkreipti dėmesį į galimas pagrindines ligas, kurios galėjo ją sukelti. Dažnai paskiriami papildomi tyrimai:
- Kompiuterinė tomografija (KT) – leidžia tiksliai matyti burnos, galvos ir kaklo sandarą rentgeno metodais.
- Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – šis bekontaktis tyrimas suteikia labai detalų vaizdą apie minkštuosius audinius ir organus.
Makroglosijos gydymo galimybės
Makroglosijos gydymas priklauso nuo jos priežasties. Kartais, kai vaikai auga, jų veido struktūros keičiasi ir liežuvis tampa labiau proporcingas burnos ertmei – tokiu atveju būklė gali išnykti savaime.
Pirmiausia gydytojai siekia nustatyti ir kontroliuoti pagrindinę ligą, o tik tuomet skiriamas specifinis gydymas pačiai makroglosijai. Galimi šie būdai:
- Vaistai (tokie kaip kortikosteroidai) – ypač, jei nustatytas uždegimas.
- Ortodontinis gydymas, padedantis tinkamai vystytis žandikauliui ir dantims.
- Chirurginė operacija – kai kuriais atvejais tenka mažinti liežuvio tūrį chirurginiu būdu. Operacija reikalinga nedidelei daliai sergančiųjų.
Prevencija
Dažniausiai makroglosija atsiranda dėl paveldimų ligų, kurių iš anksto išvengti neįmanoma. Tačiau kai kuriais atvejais nevaržoma makroglosija gali būti susijusi su infekcinėmis ligomis – saugant save ir vaikus nuo jų, galima bent iš dalies sumažinti šios būklės išsivystymo riziką.
Gyvenimas su makroglosija
Makroglosija dažnai yra kitos ligos simptomas, tad pagrindinis gydymo tikslas – gydyti pagrindinį sutrikimą. Dažniausiai, pradėjus tinkamą gydymą arba pagrindinei ligai susitraukus, galima sumažinti ir liežuvio dydį, pagerinti valgymą, kvėpavimą bei kalbą.
Kada kreiptis į gydytoją?
Jeigu vaikui nustatyta makroglosija, tikėtina, kad kartu jau taikomas gydymas ar stebima pagrindinė liga. Svarbiausia bendradarbiauti su gydytoju ir laikytis pateiktų rekomendacijų, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas.
Klausimai gydytojui susiję su makroglosija
- Kodėl išsivystė makroglosija?
- Kokį poveikį ši būklė turės kasdieniam vaiko ar mano gyvenimui?
- Kokio gydymo tikėtis ir koks prognozuojamas rezultatas?
- Kokios pagrindinės priežastys lėmė būklės atsiradimą?
