Megalofobija – tai nerimo sutrikimų forma, kuri pasireiškia stipria baime ar nerimu prieš didelius objektus. Žmonės, patiriantys megalofobiją, stipriai nerimauja ar jaučia baimę, kai mato, galvoja ar yra šalia didelių objektų – tai gali būti ne tik pastatai, bet ir statulos, dideli gyvūnai ar transporto priemonės. Dažnai stengiamasi išvengti vietų ir situacijų, kur būtų galima susidurti su dideliais objektais.
Kokių objektų labiausiai bijoma?
Dideli daiktai ar erdvės įvairiems žmonėms gali kelti skirtingą baimę. Dažniausiai stiprų nerimą sukelia:
- Aukšti pastatai arba dangoraižiai
- Didelės skulptūros ir paminklai
- Gamtoje išsiskiriantys objektai, kaip kalnai, vulkanai, ežerai ar vandenynai
- Stambios vandens transporto priemonės – laivai, baržos, kruiziniai laivai
- Didelės sausumos transporto priemonės – traukiniai, autobusai
- Plačios ar didelės vidaus erdvės, pavyzdžiui, stadionai ar arenos vidus
- Stambūs gyvūnai, tokie kaip drambliai ar banginiai
Neretai megalofobija sergantys žmonės bijo kelių didelių dalykų, ne tik vieno specifinio objekto. Svarbu atskirti – jei stipri baimė kyla, pavyzdžiui, tik prieš vandenyną, tai gali būti kita fobijos rūšis, susijusi su vandeniu, o ne dydžiu. Reikėtų pasikonsultuoti su specialistu, jei jaučiama stipri ir nuolatinė baimė, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė.
Kas dažniausiai patiria megalofobiją?
Megalofobija, kaip ir kitos specifinės fobijos, gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms. Dažniausiai šie sutrikimai pradeda reikštis vaikystėje arba paauglystėje, ir pastebima, kad mergaitės ar moterys patiria specifines baimes dažniau nei vyrai.
Kiek ši baimė paplitusi?
Kol kas nėra aiškių duomenų, kiek žmonių visame pasaulyje susiduria su megalofobija, nes dauguma jos vengiančiųjų nesikreipia pagalbos. Žinoma, kad specifinės fobijos sudaro vieną dažniausių psichikos sveikatos sutrikimų – įvairių šaltinių duomenimis, nuo fobijų gali kentėti 7–10% žmonių.
Megalofobijos simptomai
Žmonės, kovojantys su įvairiomis fobijomis, dažnai deda daug pastangų, kad išvengtų situacijų, susijusių su jiems baisiais objektais. Jei to išvengti nepavyksta, atsiranda įvairūs psichologiniai ir fiziniai simptomai:
- Staigus ir stiprus baimės jausmas arba nerimas
- Širdies plakimo pagreitėjimas
- Galvos svaigimas, silpnumas ar lengvas apsvaigimas
- Dusulys
- Pykinimas
- Noras pabėgti iš situacijos
Kas lemia šios baimės atsiradimą?
Nors tikslios megalofobijos kilmės priežastys dar nėra aiškios, mokslininkai mano, kad išgyventi nemalonūs arba traumuojantys įvykiai, susiję su dideliais objektais, gali paskatinti šios baimės formavimąsi.
Kaip nustatoma megalofobija?
Diagnozė nustatoma gydytojui ar psichologui išsamiai aptariant žmogaus istoriją, patirtus simptomus ir emocines būsenas. Svarbu, kad baimė būtų nuolatinė ir trunkanti bent pusę metų. Diagnozuojant taip pat atsižvelgiama į šiuos kriterijus:
- Baimė yra stipri ir logiškai nepagrįsta bei neatitinka situacijos tikrojo pavojaus
- Daugelis nuolat išgyvena nerimą dėl galimų situacijų, susijusių su baimės šaltiniu
- Stengiamasi bet kokia kaina išvengti objektų, kurie kelia baimę
- Baimė trukdo kasdieniam gyvenimui – ji riboja veiklą ar pasirinkimus
Specialaus testo konkrečiai šiai baimei nėra – diagnozė nustatoma remiantis pokalbiais, klausimais apie savijautą ir išgyvenimus.
Gydymo galimybės
Dažniausiai gydant megalofobiją pasitelkiama psichologinė pagalba, pirmiausia – ekspozicijos terapija ir kognityvinė elgesio terapija (KET). Vaistai naudojami retai ir tik tuo atveju, jei reikia laikinai sumažinti stiprų nerimą terapijos metu.
Ekspozicijos terapija
Ekspozicijos terapija – viena pagrindinių terapijos krypčių, skirtų specifinėms fobijoms. Jos esmė – palaipsniui supažindinti žmogų su tuo, ko bijoma, pradedant mintimis ar kalbomis apie didelius objektus, vėliau pereinant prie jų nuotraukų, o galiausiai ir prie tiesioginio kontakto su dideliu objektu. Terapija vyksta lėtai, kiekvienas žingsnis derinamas prie individualių paciento poreikių.
Kognityvinė elgesio terapija
KET padeda suprasti ir pakeisti mąstymo modelius, dėl kurių kyla nerimas ar baimė. Šios terapijos metu mokomasi naujai pažvelgti į baimės situacijas ir ieškoma būdų, kaip efektyviau su jomis susidoroti.
Vaistai simptomų mažinimui
- Tam tikri beta blokatoriai naudojami širdies plakimo ar kitų fizinių nerimo simptomų mažinimui
- Benzodiazepinai (raminantys vaistai) skiriami trumpalaikiam nerimo ar įtampos sumažinimui
Šie vaistai neskiriami kaip pagrindinis gydymas – dažniausiai jie naudojami tik laikino palengvinimo tikslais.
Ar įmanoma visiškai pasveikti?
Nors visiško išgydymo būdo vis dar nėra, ekspozicijos terapija laikoma veiksmingiausiu ir pirmo pasirinkimo gydymo metodu. Ji padeda daugeliui žmonių įveikti savo baimes.
Rizikos veiksniai
Šiam sutrikimui išsivystyti gali turėti įtakos:
- Vaikystėje ar paauglystėje patirtos nemalonios ar traumuojančios situacijos su dideliais objektais
- Šeimoje pasitaikę nerimo ar fobijų atvejai
Prognozė ir galimybės įveikti baimę
Daugelis, kenčiančių nuo specifinių fobijų, dažnai vengia ieškoti pagalbos, nes pavyksta išvengti baimės šaltinio kasdienybėje. Tačiau megalofobija gali neigiamai paveikti gyvenimo kokybę, apriboti keliones, pramogas ar kitą veiklą. Svarbu kreiptis pagalbos – terapija padeda įveikti kliūtis ir pagerina savijautą.
Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad žmonės, kurie gauna pagalbą, du kartus rečiau patiria papildomus nerimo ar depresijos sutrikimus vėlesniame gyvenime.
Kaip pasirūpinti savimi
Jei pastebite, kad stipri baimė ar nerimas dėl didelių objektų trukdo kasdienai, pasikalbėkite su specialistu. Gydymas gali padėti pasijusti geriau. Jei jau esate gavę diagnozę, keletas patarimų kasdienai:
- Skirkite laiko kokybiškam miegui ir fiziniam aktyvumui
- Reguliariai lankykitės pas terapeutą ar psichologą, jei taikoma terapija
- Užsiimkite sąmoningumo praktikomis: meditacija, gilus kvėpavimas, joga
- Ieškokite artimųjų, draugų pagalbos ir paramos
- Apsvarstykite galimybę prisijungti prie palaikymo grupių, skirtų žmonėms su fobijomis
Klausimai, kuriuos verta aptarti su specialistu
- Kokį gydymą rekomenduojate mano atveju?
- Ar reikėtų lankytis pas psichologą, psichiatrą ar kitą specialistą?
- Ar galite pasiūlyti, pas ką galėčiau kreiptis pagalbos?
- Kiek laikys trunka gydymas?
- Kur ieškoti informacijos ar palaikymo grupių?
- Ar turite informacinės medžiagos apie megalofobiją, kuri padėtų geriau suprasti šį sutrikimą?
