Bėgimas ir kitas intensyvesnis fizinis krūvis neretai „primena“ apie save atsigavimo laikotarpiu. Po ilgesnės treniruotės galima jaustis pavargus, kitą rytą gali mausti raumenis ar net trūkti oro. Toks diskomfortas dažniausiai yra normalus, kai didinate ištvermę ir fizinį pajėgumą.
Vis dėlto nugaros skausmas po bėgimo nėra toks pats, kaip įprastas raumenų „sunkumas“. Jei skausmas kartojasi, stiprėja ar ima riboti judesius, tai gali rodyti gilesnę problemą, kurią bėgimas tik išryškina.
Kodėl po bėgimo gali skaudėti nugarą
Medicinos praktikoje pastebima, kad pats bėgimas ne visada yra tikroji nugaros skausmo priežastis. Moksliniai duomenys rodo, jog aukšto meistriškumo sportininkai neretai nugaros skausmais skundžiasi rečiau nei vidutiniškai fiziškai aktyvūs žmonės. Tačiau bėgimas gali sustiprinti jau esamus simptomus, ypač jei yra laikysenos, raumenų ar stuburo struktūros pokyčių.
Po bėgimo pasireiškiantys pojūčiai gali būti įvairūs:
- maudimas apatinėje nugaros dalyje,
- aštresnis, „duriančio“ pobūdžio skausmas,
- skausmas lenkiantis, tiesiantis ar sukant nugarą,
- nemalonūs pojūčiai keliant daiktus,
- įtampa, sustingimas ar spazmai.
Jei skausmas nepraeina arba laikui bėgant tampa intensyvesnis, verta įvertinti galimas priežastis.
Dažnesnės būklės, susijusios su nugaros skausmu bėgant
Pernelyg ryškus juosmens įlinkis (hiperlordozė)
Viena dažnų apatinės nugaros dalies skausmo priežasčių – laikysenos ypatumas, kai juosmens linkis yra per didelis. Tokiu atveju dubuo tarsi pasvyra į priekį, sėdmenys labiau atsikiša, o pilvas gali „išeiti“ pirmyn. Žiūrint iš šono, nugaros linija gali priminti ryškesnę C formos arką.
Pagal dabartines medicinos žinias, per didelį juosmens įlinkį gali skatinti keli veiksniai:
- didesnė kūno masė,
- stuburo srities trauma ar persitempimai,
- kaulų vystymosi sutrikimai, susiję su mineralų stoka,
- įgimti ar įgyti stuburo struktūros ypatumai,
- neuromuskulinės ligos (kai sutrinka raumenų ir nervų sąveika).
Kaip paprastai pasitikrinti laikyseną namuose
Apytikrei savikontrolei galima atlikti paprastą testą prie sienos. Atsistokite tiesiai, pėdas laikykite pečių plotyje. Kulnai gali būti šiek tiek atitraukti nuo sienos. Prispauskite prie sienos pakaušį, menčių sritį ir sėdmenis. Tada pabandykite įkišti delną tarp sienos ir juosmens įlinkio.
Jei tarp sienos ir nugaros telpa daugiau nei vienas delnas, tai gali reikšti, kad juosmens įlinkis yra ryškesnis nei įprastai. Toks testas nėra diagnozė, tačiau gali būti ženklas, kad verta daugiau dėmesio skirti laikysenai ir raumenų balansui.
Ką dažniausiai rekomenduojama daryti
Hiperlordozei ne visada reikalingas specifinis gydymas. Klinikinė patirtis leidžia manyti, kad daugeliu atvejų padeda kryptingas darbas su laikysena, tempimo ir stiprinimo pratimai. Pavyzdžiai, kuriuos žmonės dažnai išbando namuose:
- lėtai sukti pečius ratu: keliant pečius – šiek tiek į priekį, leidžiant žemyn – atgal,
- ištiesti rankas pečių aukštyje ir atlikti nedidelius apskritimus,
- pritūpimai tarsi sėstumėtės ant kėdės, išlaikant kontroliuojamą nugaros padėtį,
- stovint tiesiai uždėti vieną ranką ant ausies, kitą nuleisti palei šoną ir švelniai pasilenkti į priešingą pusę.
Kai kuriais atvejais gydytojas gali pasiūlyti svorio korekcijos planą, kineziterapiją ar bendro pobūdžio skausmo mažinimo priemones.
Raumenų patempimai ir raiščių pažeidimai
Po intensyvesnio krūvio apatinės nugaros dalies raumenys ir raiščiai gali būti pertempti arba nežymiai įplyšti. Tuomet juntamas skausmas, sustingimas, kartais pasitaiko raumenų spazmų. Tai viena dažniausių situacijų, ypač kai krūvis didinamas per greitai arba trūksta jėgos bei stabilumo pratimų.
Lengvesniais atvejais namų priežiūra dažnai padeda:
- kelias dienas sumažinti aktyvumą ir vengti veiklų, kurios aiškiai provokuoja skausmą,
- pirmas 2–3 paras naudoti šaltį, o vėliau – šilumą, jei taip jaučiatės geriau,
- pamažu grįžti prie treniruočių, krūvį didinant palaipsniui,
- kurį laiką vengti sunkių daiktų kėlimo ir judesių, susijusių su liemens sukimu.
Jei diskomfortas išlieka, trukdo kasdienai ar vis pasikartoja, tikslinga pasikonsultuoti su gydytoju.
Tarpslankstelinių diskų „nusidėvėjimas“ ar išvarža
Tarp slankstelių esantys diskai veikia kaip amortizatoriai. Bėgant jie sugeria dalį smūgio apkrovos, todėl, esant diskų pakitimams, po bėgimo gali labiau skaudėti nugarą. Su amžiumi diskai natūraliai praranda elastingumą ir gali „dėvėtis“ greičiau – tai vadinama degeneraciniais diskų pokyčiais.
Disko išvarža atsiranda tuomet, kai vidinė disko dalis prasiveržia pro išorinį jo žiedą ir gali dirginti šalia esančias struktūras. Simptomų stiprumas gali būti labai įvairus – nuo lengvo skausmo iki sudėtingesnių neurologinių požymių. Gydymo taktika paprastai parenkama individualiai ir priklauso nuo simptomų intensyvumo bei funkcijos sutrikimo.
Ką svarbu prisiminti
Po bėgimo gali atsirasti įprastas raumenų jautrumas, tačiau nugaros skausmas neturėtų riboti judėjimo ar trukdyti kasdienėms veikloms. Jei skausmas užsitęsia, stiprėja arba pradeda kartotis, verta įvertinti laikyseną, krūvio didinimo tempą, treniruočių paviršių ir avalynės atramą.
Jeigu namų priemonės nepadeda ar kyla abejonių dėl skausmo priežasties, racionaliausia kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą, kuris padės nustatyti tikslų šaltinį ir parinkti saugų grįžimo prie bėgimo planą.
