Perikardo efuzija – tai būklė, kai širdį supančioje perikardo ertmėje kaupiasi skystis. Dėl šio susikaupusio skysčio širdžiai tampa sunkiau plėstis kvėpuojant ir kraujui judėti kūne, ypač jei perikardo efuzija vystosi staiga ar tampa didelė. Tokiais atvejais gali kilti gyvybei pavojinga situacija.
Kas yra perikardo efuzija?
Perikardo efuzija – tai padidėjęs skysčio kiekis tarp jūsų širdies ir ją gaubiančio perikardo. Perikardas – tai tamprus maišelis, kuris paprastai apsaugo širdį, leidžia jai laisvai judėti ir amortizuoja nuo smūgių. Skysčio pertekliaus atsiradimas yra susijęs su įvairiomis ligomis, infekcijomis, traumomis ar kitomis sveikatos problemomis.
Kai skysčio daugėja lėtai, perikardas pamažu prisitaiko, išsitempia ir dažnai neatneša didesnių problemų. Tačiau jei perikardo efuzija atsiranda greitai, širdis spaudžiama skysčio ir negali normaliai prisipildyti krauju. Dėl to organai ir audiniai negauna būtino kraujo kiekio. Ši būklė gali peraugti į pavojingą komplikaciją, vadinamą širdies tamponada.
Kaip perikardo efuzija veikia širdį?
Paprastas pavyzdys – pabandykite pripūsti balioną į plastikinį butelį. Jei butelyje tuščia, balionas lengvai plečiasi. Jei pradėsite pilti vandenį, balionui vis mažiau vietos. Galiausiai, jei skysčio per daug, balionas nebegali net išsiplėsti – taip nutinka ir susikaupusio skysčio prispaustai širdžiai.
Kiek dažna ši būklė?
Perikardo efuzija nėra reta – ji gali išsivystyti bet kokio amžiaus žmonėms, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo ar sveikatos. Tai gali būti pašalinis reiškinys prie daugelio ligų arba sužalojimų.
Perikardo efuzijos pasekmės
Viena pavojingiausių šios būklės komplikacijų – širdies tamponada. Įprastai, tarp perikardo ir širdies yra tik labai plonas skysčio sluoksnis, kuris apsaugo širdį, tačiau per didelis kiekis ima spausti širdį, trukdo jai užsipildyti krauju ir pompuoti jį po visą kūną. Tokios komplikacijos be greito gydymo gali baigtis mirtimi dėl širdies veiklos sustojimo.
Kai širdžiai sunku išstumti kraują, ji bando kompensuoti – padažnėja pulsas. Dėl ilgalaikio spaudimo širdis galiausiai išsenka, gali išsivystyti kardiogeninis šokas – dar viena pavojinga komplikacija.
Perikardo efuzijos simptomai
Nedidelė perikardo efuzija dažnai nesukelia jokių simptomų, ypač jei vystosi lėtai. Tačiau didelis susikaupusio skysčio kiekis arba greitai vykstanti efuzija dažnai sukelia ryškius požymius:
- Dusulys, pasunkėjęs kvėpavimas
- Spaudimas ar skausmas krūtinėje
- Greitas, šokinėjantis širdies plakimas
- Galvos svaigimas ar apalpimas
- Nuovargis
- Nerimas, sumišimas ar elgesio pokyčiai (dėl sumažėjusios kraujotakos smegenyse)
- Mėlynas ar pilkas atspalvis lūpoms bei nagų lovelėms (kai trūksta deguonies kraujyje)
Kai efuzija spaudžia aplinkinius audinius ir nervus, gali atsirasti:
- Sunkumas ryti
- Žagsulys
- Kosulys ar užkimimas
Kas sukelia perikardo efuziją?
Perikardo efuzijos priežastys įvairios. Vystytis ji gali dėl virusinių, bakterinių (pavyzdžiui, ŽIV ar tuberkuliozės), grybelinių ar parazitinių infekcijų, nors pati būklė nėra užkrečiama. Vakarų šalyse dažniausiai likusios nežinomos priežastys, o vystantis šalyse – tuberkuliozė dažniausiai pasitaiko kaip pagrindinis rizikos veiksnys.
Kiti dažni veiksniai:
- Piktybiniai augliai – širdies ar iš kitų organų plintantys navikai
- Autoimuninės ar uždegiminės ligos (vilkligė, reumatoidinis artritas, Sjögreno sindromas)
- Endokrininės ligos (pvz., hipotireozė)
- Krūtinės traumos (nubrozdinimai, durtinės ar šautinės žaizdos)
- Širdies ir kraujagyslių ligos (infarktas, vožtuvų ligos, aortos disekacija)
- Medicininės priežastys – dažnai po širdies operacijų, taikant vėžio radioterapiją ar kai kurių vaistų poveikyje
- Lėtinės ligos: širdies nepakankamumas, lėtinis inkstų ar kepenų nepakankamumas, cirozė
Kaip diagnozuojama perikardo efuzija?
Įtarus perikardo efuziją, gydytojas įvertina klinikinius simptomus, apžvelgia ligos ir sveikatos istoriją. Kartais ši būklė aptinkama visiškai netyčia – pavyzdžiui, atliekant krūtinės rentgenogramą po traumos.
Diagnozei nustatyti dažniausiai pasitelkiami šie tyrimai:
- Elektrokardiograma (EKG)
- Echokardiograma (širdies echoskopija)
- Krūtinės rentgenograma
- Kompiuterinė tomografija (KT)
- Širdies magnetinio rezonanso tyrimas (MRT)
Radus perikardo efuziją, atliekami kraujo tyrimai (bendras kraujo tyrimas, troponinas, B tipo natriuretinio peptido, skydliaukę stimuliuojantis hormonas, imuninės sistemos žymenys), ieškoma uždegimo ar ligos priežasties. Kai kada paimamas ir pats skystis iš perikardo – jo analizė padeda nustatyti efuzijos kilmę.
Kaip gydoma perikardo efuzija?
Kokio gydymo prireiks, priklauso nuo skysčio kiekio, susirgimo sunkumo ir pagrindinės priežasties. Mažos ar stabilios efuzijos gali būti tik stebimos, jei nesukelia jokių simptomų. Tokiu atveju gydytojas reguliariai tikrina efuzijos dydį ir imasi veiksmų atsiradus nerimo ženklų ar pasikeitus būklei.
Sparčiai didėjanti, didelė ar simptomus kelianti efuzija, ypač jei atsirado dėl traumos ar vėžio, turi būti gydoma nedelsiant. Staigaus ar didelio perikardo efuzijos atveju gali prireikti skubios pagalbos.
Efektyviausi gydymo būdai
- Aspiracija adata (perikardiocentezė). Veikiant vietinei nejautrai, į krūtinės ląstą įvedama adata ir vakuume ištraukiamas susikaupęs skystis. Kartais į perikardo ertmę paliekamas vamzdelis, kuris leidžia skysčiui nutekėti keletą parų.
- Chirurginis gydymas. Kai kuriais atvejais atliekamas atviras chirurginis drenažas: nusilpusiai širdžiai mažinamas spaudimas prapjaunant dalį perikardo ir leidžiant skysčiui pasišalinti į didesnę ertmę (pleuros ertmę). Dažna intervencija – torakoskopinė operacija (VATS).
Jei efuzija nėra pavojinga ir nereikia intesyvaus gydymo, dažnai taikomas gydymas vaistais, priklausomai nuo priežasties:
- Antibiotikai, jei perikardo efuziją sukėlė infekcija (pavyzdžiui, tuberkuliozė)
- Vaistai nuo uždegimo, sumažinantys perikardo uždegimą ir patinimą
- Vėžio gydymui – chemoterapija ar spindulinė terapija
- Diuretikai ir kiti vaistai, jei efuziją sukelia širdies nepakankamumas
Komplikacijos po gydymo
Gydymo šalutinis poveikis priklauso nuo taikyto metodo. Viena iš rimčiausių, bet retai pasitaikančių komplikacijų – perikardo dekompresijos sindromas. Jis išsivysto, jei per didelis skysčio kiekis pašalinamas per greitai. Tokiais atvejais gydytojai dažniausiai leidžia skysčiui pasišalinti palaipsniui, sumažinant riziką.
Atsistatymas ir sveikimas
Kiek laiko truks atsistatymas, priklauso nuo pagrindinės ligos priežasties, efuzijos dydžio, pasirinkto gydymo ir bendros sveikatos būklės. Širdies tamponados atveju simptomai dažnai palengvėja vos pašalinus perteklių skysčio iš perikardo. Gydytojas individualiai paaiškins, kiek gali trukti jūsų sveikimas ir ko tikėtis vėliau.
Ar galima perikardo efuzijos išvengti?
Perikardo efuzijos išvengti dažnai nepavyksta, nes ši būklė dažniausiai atsiranda staiga ir netikėtai. Riziką galima sumažinti laiku gydant infekcijas ar saugant save nuo traumų sportuojant ir dirbant. Svarbu nenumoti ranka į ilgalaikius sveikatos sutrikimus ir kreiptis į gydytoją pajutus nerimą keliančius simptomus.
Perspektyvos ir ligos eiga
Ką reikėtų žinoti turint šią būklę?
Nors perikardo efuzija dažnai yra rimta, ne visada ji pavojinga gyvybei. Grėsmė itin priklauso nuo to, kaip greitai kaupiasi skystis ir dėl kokios priežasties tai nutiko. Staigi perikardo efuzija labai pavojinga – perikardui nespėjus prisitaikyti, maža skysčio porcija gali išprovokuoti gyvybei pavojingą širdies tamponadą. Jei efuzija vystosi lėtai, problema gali atsirasti tik po kelių mėnesių ar metų.
Svarbiausias veiksnys, nulemiantis perikardo efuzijos sunkumą, yra pagrindinė jos priežastis. Jei tai sukelia trauma ar širdies bei kraujagyslių ligos, būtinas greitas gydymas, kad būtų išvengta pavojingų komplikacijų.
Kiek ilgai gali trukti perikardo efuzija?
Greitai didėjanti ar stambi perikardo efuzija reikalauja neatidėliotino gydymo – pavojingos būklės negalima ignoruoti. Mažesnės, simptomų nekeliančios efuzijos gali tęstis savaites, mėnesius ar net metus. Tokiais atvejais gydytojai skiria reguliarų stebėjimą ir ligos eigos vertinimą.
Prognozė
Daugumą perikardo efuzijų galima veiksmingai gydyti, o kai kuriais atvejais – visiškai išgydyti, ypač jei liga nėra pažengusi. Lėtinės ir nesunkios efuzijos dažniausiai pasižymi gera prognoze. Sunkesnės ligos, susijusios su traumomis ar vėžiu, kelia didesnę komplikacijų riziką ir pacientų išgyvenamumas dažnai būna mažesnis.
Perikardo efuzija, susijusi su vėžiu ar tam tikromis sunkiomis infekcijomis, gali būti sunkiai gydoma ir dažnai prognozė būna prastesnė.
Kasdienybė ir savęs priežiūra
Tiems, kuriems diagnozuota perikardo efuzija, svarbu stebėti savo savijautą, laiku atkreipti dėmesį į naujus ar stiprėjančius simptomus. Taip pat svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų, vartoti paskirtus vaistus ir bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais.
Kreipimasis į specialistus
Pacientams, kuriems reikalinga priežiūra po diagnozės, gydytojas dažnai skiria tolesnius apsilankymus būklės stebėsenai. Prireikus, suteikiama rekomendacija, kaip valdyti simptomus ir kada būtina nedelsti ieškoti pagalbos.
Kada būtina skubiai kreiptis į ligoninę?
Staiga atsiradus stipriam krūtinės skausmui, kvėpavimo pasunkėjimui arba padažnėjusiam širdies plakimui, padažnėjus pulsui virš 100 tvinksnių per minutę ramybės būsenoje, odai ar lūpoms įgavus pilką ar melsvą atspalvį, arba apalpimo atveju, būtina kuo greičiau vykti į ligoninę – tai gali būti gyvybei pavojingos komplikacijos požymiai.
Naudinga žinoti
Pacientai dažnai domisi, kuo skiriasi perikardo ir pleuros efuzija. Pleuros efuzija – tai skysčio susikaupimas tarp plaučių ir juos gaubiančio dangalo. Skystis šioje vietoje trukdo plaučiams plėstis, ir dėl to ima stigti kvėpavimo. Perikardo efuzija, priešingai, spaudžia širdį ir trukdo jai tinkamai funkcionuoti.
