Pirminis pilvaplėvės vėžys – tai reta onkologinė liga, kuri išsivysto pilvą išklojančiame ploname audinio sluoksnyje, vadinamame pilvaplėve. Šis audinys dengia ne tik pilvo sieną, bet ir daugelį vidaus organų – šlapimo pūslę, žarnyną, gimdą, tiesiąją žarną. Pilvaplėvė sudaryta iš epitelinių ląstelių, kurios apsaugo kūno paviršius ir gamina skystį, leidžiantį pilvo organams lengvai judėti tarpusavyje.

Pilvaplėvės vėžio rūšys

Pilvaplėvės vėžys skirstomas pagal tai, kur jis prasideda. Pirminis pilvaplėvės vėžys vystosi iš pilvaplėvę sudarančių ląstelių. Skiriamas ir antrinis pilvaplėvės vėžys, kuris į pilvaplėvę plinta iš kitų kūno vietų, pavyzdžiui, iš kiaušidžių ar virškinimo sistemos navikų.

Kuo pirminis pilvaplėvės vėžys ypatingas?

Šis vėžys dažnai painiojamas su kiaušidžių vėžiu, mat abi ligos prasideda iš epitelinių ląstelių ir plinta pilvo vidinėje aplinkoje. Tai lemia, kad neretai sunku tiksliai nustatyti, kurioje vietoje navikas prasidėjo. Vis dėlto pilvaplėvės vėžys išsivysto pilvo gleivinėje, o ne tiesiogiai kiaušidėse ar kiaušintakiuose.

Pilvaplėvės vėžiu paprastai suserga vyresni žmonės nei kiaušidžių vėžiu. Šios ligos eiga dažniausiai yra sudėtingesnė, todėl prognozė dažnai būna prastesnė nei kiaušidžių vėžio atveju.

Susiję įrašai

Kaip dažnai pasitaiko pirminis pilvaplėvės vėžys?

Ši liga laikoma itin reta – per metus diagnozuojama ne daugiau kaip 7 atvejai milijonui gyventojų. Vis dėlto dalis pažengusio kiaušidžių vėžio atvejų gali būti iš tiesų pirminis pilvaplėvės vėžys; mokslininkų vertinimu, iki 15 % tokių diagnozių yra būtent tokių atvejų.

Kas dažniau suserga?

Dažniau susirgti rizikuoja moterys. Ligos rizikos veiksniai labai panašūs į kiaušidžių vėžio riziką:

Amžius – daugiau nei 60 metų žmonės rizikuoja labiau.
Endometriozė – kai į gimdos gleivinę panašus audinys pradeda augti už gimdos ribų.
Genetika – jeigu artimi giminaičiai sirgo kiaušidžių, pilvaplėvės ar kiaušintakių vėžiu, rizika didesnė. Taip pat svarbūs BRCA1 ir BRCA2 genų pokyčiai bei LYNCH sindromas.
Aukštesnis ūgis.
Pakaitinė hormonų terapija po menopauzės.
Nutukimas.
Nėštumo nebuvimas ar nevaisingumo istorija.

Pilvaplėvės vėžio simptomai

Ankstyvoje stadijoje ši liga retai sukelia aiškius požymius, todėl dažnai pasireiškia, kai vėžys jau pažengęs. Simptomai paprastai būna migloti arba nespecifiniai. Laikui bėgant dažniau atsiranda:

Pilvo ar dubens skausmas.
Neteplėjantis kraujavimas ar išskyros iš makšties.
Pilvo pūtimas, sunkumo jausmas pilve, sotumo pojūtis net ir valgant mažai.
Tuštinimosi sutrikimai: dažnas vidurių užkietėjimas, dujų kaupimasis ar kraujas iš tiesiosios žarnos.
Dažnas noras šlapintis.
Sutrikęs virškinimas, sumažėjęs apetitas ar staigus sotumas.
Nenoras priaugti ar staigus svorio kritimas.

Ligos progresavimo metu gali prisidėti ir kiti nusiskundimai:

Bendras silpnumas, nuovargis.
Skysčių kaupimasis pilvo ertmėje (ascitas).
Pykinimas, vėmimas.
Kvėpavimo pasunkėjimas.
Kojų tinimas.

Galimi ligos padariniai

Sergant pažengusia liga, gali išsivystyti rimtos komplikacijos, tokios kaip stiprus pilvo skausmas, nepajėgumas valgyti ar gerti, didelis pykinimas, žarnyno ar šlapimtakių nepraeinamumas.

Diagnozavimas

Diagnozė dažniausiai prasideda nuo gydytojo konsultacijos ir asmeninės anamnezės. Esant įtariamiems simptomams, skiriami įvairūs tyrimai:

Kraujo tyrimai – matuojamas CA-125 žymuo, taip pat gali būti tikrinamas HE4 baltymo kiekis, kuris taip pat gali būti padidėjęs esant šiai ligai.
Vaizdiniai tyrimai – ultragarsas, magnetinio rezonanso arba kompiuterinės tomografijos tyrimai, padedantys ieškoti navikų. Vis dėlto navikai gali būti sunkiai pastebimi šiais tyrimais.
Laparoskopija – tai minimaliai invazinė operacija, kurios metu atlikus mažus pjūvius imama audinių biopsija ir tiriama po mikroskopu.
Ascito atveju gali būti atliekama pilvo skysčio punkcija (paracentezė), siekiant ištyrinėti jame esančias ląsteles.
Ginekologinis ištyrimas – apžiūrima makštis, gimdos kaklelis, gimda, kiaušintakiai, kiaušidės ir tiesioji žarna, ieškant pakitimų.

Genetiniai tyrimai

Žmonėms, kurių šeimos istorijoje buvo pilvaplėvės, kiaušidžių ar kiaušintakių vėžio atvejų, arba yra nustatyti BRCA genų ar LYNCH sindromo pokyčiai, gali būti pasiūlyta pasikonsultuoti dėl genetinių tyrimų ir rizikos įvertinimo.

Ligos stadijos

Dėl to, kad pirmieji požymiai paprastai atsiranda vėlai, dauguma atvejų nustatoma trečioje arba ketvirtoje stadijoje.

3 stadija – vėžys jau išplitęs už dubens ribų ar į pilvo limfmazgius.
4 stadija – liga metastazuoja į tolimus organus (plaučius, kepenis, blužnį ar krūtinplėvę).

Gydymo būdai

Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į naviko dydį, vietą, ligos stadiją bei paciento amžių ir sveikatą. Pirmiausia dažniausiai atliekama operacija – citoredukcija, kurios tikslas pašalinti kuo daugiau naviko. Geresnių rezultatų pasiekiama, kai operaciją atlieka gydytojai, besispecializuojantys ginekologinėje onkologijoje.

Priklausomai nuo ligos masto, gali būti šalinami kiaušintakiai, kiaušidės, gimda, pilvo riebalinis audinys (omentum) ar kiti pakitusių audinių plotai.

Po operacijos skiriama:

Cheminė terapija – vaistai gali būti leidžiami į veną ar tiesiai į pilvo ertmę. Kai kuriais atvejais taikoma hiperterminė intraperitoninė chemoterapija (HIPEC), kai į pilvą švirkščiami pašildyti vaistai dar operacijos metu.
Taikinių terapija – specialūs vaistai nukreipiami prieš vėžines ląsteles, mažiau veikiant sveikus audinius.
Hormonų terapija – naudojama pažengusiose stadijose, kartais derinama su chemoterapija. Taip blokuojami organizmo hormonai, skatinantys vėžinių ląstelių augimą.
Spindulinė terapija – taikoma retai ir dažniausiai esant ligos atsinaujinimui mažoje srityje.

Kaip mažinti riziką?

Tikimybę susirgti gali mažinti tam tikros gyvenimo aplinkybės ir įpročiai:

Maitinimas krūtimi.
Nėštumas.
Kontraceptinių tablečių vartojimas.
Kiaušidžių ar kiaušintakių šalinimas.
Kiaušintakių perrišimas.

Esant didelei genetinei rizikai, žmonės kartais pasirenka pašalinti kiaušides ir kiaušintakius. Tai riziką sumažina, bet pilvaplėvės vėžio tikimybę visiškai pašalina retai.

Ligos prognozė

Dažniausiai, kai liga diagnozuojama, ji jau būna pažengusi, todėl prognozė – sudėtinga. Po gydymo neretai tenka susidurti su atkryčiais. Ankstyva diagnostika gali pagerinti išgyvenamumą.

Maždaug pusė pacientų su pilvaplėvės, kiaušintakių ar kiaušidžių vėžio diagnoze išgyvena penkerius metus ir ilgiau. Jaunesni paprastai gyvena ilgiau, vyresnio amžiaus – trumpiau. Geresnių rezultatų tikimasi, jei:

Liga neišplitusi į limfmazgius,
Buvo taikyta HIPEC procedūra,
Operacijos metu pašalinta kuo daugiau naviko.

Atliekama įvairių klinikinių tyrimų, kuriuose išbandomi nauji gydymo metodai, tokie kaip taikinių terapija ar imunoterapija – ši skatina organizmo imuninę sistemą kovoti su vėžinėmis ląstelėmis.

Gyvenimas su liga

Nors pažengusi liga sukelia daug iššūkių, svarbu rūpintis savo savijauta. Specialistas gali padėti palengvinti tokius simptomus kaip pykinimas, vėmimas ar skysčių kaupimasis pilve (ascitas). Taip pat naudinga pasikonsultuoti su mitybos specialistu dėl apetito sutrikimų, skausmo valdymo. Dėl didelės emocinės įtampos rekomenduojama ieškoti palaikymo grupių ar pagalbos draugams ir artimiesiems – bendravimas su kitais panašią patirtį išgyvenančiais žmonėmis padeda geriau susidoroti su liga kasdienybėje.