Atriumo virpėjimas ir prieširdžių plazdėjimas – dvi skirtingos, bet giminingos širdies ritmo sutrikimų rūšys. Abiem atvejais širdies skilveliai pradeda trauktis greičiau nei įprastai dėl sutrikusių elektros impulsų, tačiau šie impulsai šiose aritmijose skiriasi pagal savo išsidėstymą ir organizuotumą.
Kas skiria atriumo virpėjimą nuo prieširdžių plazdėjimo
Nors abi šios būklės yra aritmijos, jų esmė skiriasi. Prieširdžių plazdėjimas kyla, kai prieširdžiams siunčiami labai greiti, tačiau gerai organizuoti impulsai – dėl to prieširdžiai susitraukia ritmiškai, bet per dažnai. Virpėjimo atveju impulsai tampa chaotiški – prieširdžių susitraukimai praranda ritmą ir dažnai nėra sinchronizuoti su širdies skilveliais.
Prieširdžių plazdėjimo metu prieširdžiai plaka iki 300 kartų per minutę, tačiau tik dalis jų impulsų pasiekia skilvelius. Tai dažniausiai lemia apie 150 dūžių per minutę pulsą, kuris gali būti gana reguliarus. Tuo tarpu virpėjimas sukelia nereguliarų širdies susitraukimų dažnį, besisukantį apie 100–175 kartus per minutę – širdies veikla tampa visiškai netvarkinga.
Simptomai – kaip juos atpažinti?
Abi aritmijos gali nesuteikti jokių juntamų simptomų, ypač kai kurios jų formos aptinkamos atsitiktinai. Vis dėlto, pasireiškę požymiai dažniausiai yra tokie:
- Greitas ar permuštas širdies plakimas
- Nuovargis arba silpnumas
- Galvos svaigimas
- Kvėpavimo pasunkėjimas
- Skausmas ar spaudimas krūtinėje
Pagrindinis skirtumas slypi pulso reguliariume – prieširdžių plazdėjimo atveju pulsas dažniausiai reguliarus, o virpėjimo – chaotiškas ir nereguliarus. Plazdėjimo simptomai paprastai būna kiek švelnesni, taip pat mažesnė tikimybė susidaryti krešuliams bei patirti insultą, lyginant su virpėjimu.
Kas lemia šiuos širdies ritmo sutrikimus?
Dažniausiai abu ritmo sutrikimai atsiranda dėl tų pačių rizikos veiksnių:
- Padidėjęs kraujospūdis
- Dėl širdies vožtuvų ar laidumo sistemos pakitimų
- Širdies nepakankamumas
- Dėl įvairių kitų širdies ar lėtinių ligų
Asmenys, kurie jau yra patyrę prieširdžių plazdėjimą, ilgainiui dažnai susiduria ir su virpėjimu. Šios būklės gali viena kitą lydėti.
Kaip gydoma: šiuolaikinės galimybės
Pagrindinis gydymo tikslas tiek sergant prieširdžių plazdėjimu, tiek virpėjimu išlieka tas pats: sugrąžinti normalią širdies eigą ir apsaugoti nuo kraujo krešulių.
Vaistai
- Širdies ritmo ir dažnio reguliavimas: naudojami beta blokatoriai, kalcio kanalų blokatoriai
- Ritmo atkūrimas: skiriami tam tikri antiaritminiai vaistai
- Krešulių prevencija: kraują skystinantys vaistai, dažniausiai rekomenduojami modernūs, ne vitamino K antagonistai (NOAC), nebent sergama tam tikromis vožtuvų ligomis ar turimas dirbtinis vožtuvas
Procedūrinis gydymas
- Elektros impulsų kardioversija: trumpalaikis elektros šokas padeda atkurti taisyklingą širdies ritmą
- Kateteterinė abliacija: radijo bangos sunaikina netvarkingų impulsų židinį širdyje
- AV mazgo abliacija: pašalinus impulsų jungtį tarp prieširdžių ir skilvelių implantuojamas širdies stimuliatorius
- Pilvo operacija Maze: tam tikros vietos širdyje apipjaustomos arba apdeginamos, kad sutrikdytų netrikusį impulsų judėjimą (naudojama rečiau)
Pirma pasirinkimo priemonė dažniausiai būna vaistai, ypač siekiant suvaldyti virpėjimą. Vis tik prieširdžių plazdėjimo atvejais efektyvesnis ilgalaikis rezultatas pasiekiamas abliacijos būdu, jei gydymas vaistais neduoda norimo efekto.
Apibendrinimas
Ir prieširdžių plazdėjimas, ir atriumo virpėjimas susiję su per greitais elektriniais signalais širdyje. Tačiau skirtumai aiškiai matomi – plazdėjime impulsai išlieka tvarkingi, o virpėjime jie tampa chaotiški. Virpėjimas pasitaiko daug dažniau, jo eiga sudėtingesnė, o simptomai gali būti ryškesni.
Prieširdžių plazdėjimas turi būdingą „pjūklo dantų“ vaizdą širdies tyrimuose, o virpėjimo atveju širdies susitraukimai išsiderina ir tampa labai nereguliarūs. Abiem atvejais labai svarbu nelaukti ir kuo anksčiau kreiptis į specialistus, kad išvengtumėte komplikacijų ir gautumėte tinkamą gydymą.
