Prieširdžių virpėjimas (dažnai trumpinamas kaip AF arba AFib) – tai širdies ritmo sutrikimas, kylantis viršutinėse širdies kamerose, vadinamose prieširdžiais. Pats sutrikimas ne visuomet iškart kelia tiesioginį pavojų, tačiau jis reikšmingai padidina kitų širdies problemų ir ypač insulto riziką. Šis ritmas gali pasireikšti epizodais, kartais praeiti savaime, bet kai kuriems žmonėms tampa ilgalaikis ar net nuolatinis.
Kas yra prieširdžių virpėjimas
Įprastai širdies elektriniai impulsai sklinda tvarkingai ir leidžia kameroms susitraukti ritmiškai. Prieširdžių virpėjimo metu prieširdžiuose atsiranda labai dažni ir chaotiški elektriniai signalai – jų dažnis gali siekti šimtus impulsų per minutę. Dėl to prieširdžiai nebesusitraukia koordinuotai, o tarsi „virpa“, todėl kraujo tėkmė tampa mažiau efektyvi.
Priežastys gali būti įvairios. Prieširdžių virpėjimas neretai pasireiškia po širdies operacijų ir gali būti susijęs su kitomis negydomomis būklėmis, pavyzdžiui, padidėjusiu kraujospūdžiu. Kartais aiškios priežasties nustatyti nepavyksta. Nors būklę dažnai galima kontroliuoti gydymu ir gyvenimo būdo korekcijomis, ilgainiui ji gali sukelti rimtesnių komplikacijų.
Kodėl prieširdžių virpėjimas gali būti pavojingas
Pagrindinė problema – suprastėjusi širdies „pompos“ veikla. Kai prieširdžiai dirba netvarkingai, dalis kraujo juose gali užsilaikyti ir kauptis. Tokia lėtesnė, pasyvesnė kraujo tėkmė didina krešulių susidarymo tikimybę. Jei krešulys nukeliauja kraujotaka, jis gali užkimšti kraujagyslę, pavyzdžiui, smegenyse, ir sukelti insultą.
Be to, turint prieširdžių virpėjimą dažniau pasitaiko ir kitų širdies ritmo sutrikimų, o ilgainiui širdis gali silpti dėl nuolatinio neefektyvaus darbo.
Kaip prieširdžių virpėjimas veikia organizmo sistemas
Širdies ir kraujotakos sistema
Kai sutrinka širdies ritmas, įprastas „tvarkingas“ kamerų darbas išsiderina. Vienas dažniausių pojūčių – širdies permušimai arba jausmas, kad širdis krūtinėje „plazda“ ar plaka nelygiai. Žmogus gali tapti itin jautrus savo širdies plakimui, net ir ramybės metu.
Jei kraujas prieširdžiuose užsilaiko, didėja krešulių rizika. Epizodų metu pulsas gali būti labai greitas, per lėtas arba tiesiog nereguliarus. Dėl pablogėjusios kraujotakos kai kurie žmonės patiria:
- dusulį
- žemą kraujospūdį
- krūtinės skausmą ar spaudimą
Centrinė nervų sistema
Ryškiausia neurologinė rizika, susijusi su prieširdžių virpėjimu, yra insultas. Jis gali įvykti tada, kai susiformavęs krešulys iš širdies nukeliauja į smegenis ir užblokuoja kraujo pratekėjimą.
Insulto tikimybė didėja su amžiumi, o ją papildomai didina ir kiti veiksniai, tokie kaip:
- cukrinis diabetas
- padidėjęs kraujospūdis
- ankstesnės širdies ligos
- anksčiau patirtas insultas
- šeiminė insulto istorija
Rizikai mažinti gali būti skiriami kraują skystinantys ar kiti vaistai, o taip pat padeda ir kasdieniai įpročiai. Pavyzdžiui, naudinga reguliariai judėti, palaikyti sveiką kūno svorį, o esant padidėjusiam kraujospūdžiui – riboti druską mityboje.
Pirmieji insulto požymiai neretai būna stiprus galvos skausmas ir neaiški, „sunkiai tariama“ kalba. Įtarus insultą, būtina nedelsti ir kuo greičiau kreiptis skubios medicinos pagalbos.
Kvėpavimo sistema
Plaučiams reikalinga pastovi ir pakankama kraujotaka. Kai širdis pumpuoja kraują nenuosekliai, skysčiai gali pradėti kauptis plaučiuose, todėl gali atsirasti:
- dusulys
- sunku toleruoti fizinį krūvį
- greitesnis nuovargis
Raumenys ir judėjimo aparatas
Esant prieširdžių virpėjimui, daliai žmonių kaupiasi skysčiai kojose, čiurnose ir pėdose. Taip pat gali pasireikšti raumenų silpnumas ar mažesnė ištvermė atliekant veiklas, kurios anksčiau atrodė įprastos. Dėl bendro nuovargio ir dusulio neretai sumažėja fizinio aktyvumo tolerancija.
Kiti galimi pojūčiai
Prieširdžių virpėjimas gali pasireikšti ne tik širdies plakimu. Kartais žmonės pastebi:
- svorio augimą
- galvos svaigimą ar apsvaigimą
- bendrą silpnumą, diskomfortą
- dažnesnį šlapinimąsi
Vis dėlto būna ir taip, kad simptomų visai nėra – žmogus apie sutrikimą sužino tik profilaktinio patikrinimo ar tyrimų metu.
Kada verta pasitikrinti
Kadangi prieširdžių virpėjimas gali būti ir besimptomis, svarbu neapsiriboti vien savijautos stebėjimu. Reguliarūs sveikatos patikrinimai ir gydytojo rekomenduojami tyrimai padeda laiku aptikti ritmo sutrikimus, įvertinti insulto riziką ir parinkti tinkamiausią gydymo planą.











