Būti dvidešimt vienerių ir naudoti lazdą – ne pati lengviausia patirtis. Žmonių žvilgsniai išduoda nuostabą, o klausimų sulauki kur kas daugiau nei įprasta. Pasakosiu, kaip pavyko priimti šį pokytį savo gyvenime ir kodėl lazda man tapo svarbia pagalbininke, sergant ankiloziniu spondilitu.
Ligos pradžia ir pirmieji iššūkiai
Diagnozę išgirdau būdama vos 21-erių. Nuo pirmųjų simptomų liga progresavo greitai – jau po dviejų savaičių buvau prikaustyta prie lovos. Beveik tris mėnesius vos galėjau judėti, namus palikdavau tik gydytojo apžiūrai ar kineziterapijai.
Mano ligos židinys – apatinė nugaros dalis, klubai ir keliai. Kai būklė kiek pagerėjo, pradėjau bandyti judėti po namus su lazda. „Lydėdavo“ ji mane ir vykstant pas draugus.
Pagalbos priėmimo kelias
Pripažinti, kad reikia paramos, – sunki užduotis. Niekas nenori jaustis našta ar manyti, kad su juo kažkas negerai. Susitaikymas su tuo, kad man reikia pagalbos, pareikalavo nemažai laiko.
Diagnozės pradžioje ilgai gyvenau tarsi neigimo būsenoje – sunku priimti mintį, kad liga bus visą gyvenimą, todėl kurį laiką tiesiog stengiausi viską ignoruoti. Tačiau laikui bėgant kasdienybės iššūkiai tapo vis didesni: net paprasti darbai tapo sudėtingi dėl nuovargio ir skausmo.
Tuomet pradėjau dažniau kreiptis į artimuosius. Mama padėdavo apsirengti, nes užsidėti kelnes tapo per skaudu, duše perduodavo šampūną ir kondicionierių, nes pati nebegalėjau pasilenkti. Tokios smulkmenos kasdienybėje labai palengvino situaciją.
Pamažu įsisąmoninau, jog lėtinė liga nėra silpnumo ženklas, o prašyti pagalbos – visiškai natūralu.
Tinkamos mobilumo priemonės paieškos
Nors viduje buvau susitaikiusi, kad man reikalinga pagalba, imtis konkrečių žingsnių ir išsirinkti mobilumo priemonę nesiryžau gan ilgai. Tik draugės iniciatyva paskatino imtis veiksmų – nuvykome į miesto centrą ir ten radome išskirtinę, medinę lazdą senienų parduotuvėje. Tai buvo postūmis, kurio reikėjo, nes net neįsivaizduoju, kada būčiau pati ryžusis jos ieškoti.
Kiekvienam svarbu pasirinkti tai, kas kelia pasitikėjimą: ar tai būtų lazda, vežimėlis, vaikštynė ar elektrinis paspirtukas. Jei trūksta ryžto, verta pasikviesti artimą žmogų – draugo ar šeimos nario palaikymas tikrai suteikia drąsos.
Pirmieji žingsniai su lazda
Turėdama lazdą, pagaliau galėjau laisvai judėti, kai kūnas prašė ramybės. Nereikėdavo remtis į sienas ar iš lėto slinkti – turėjau atramą. Pradžioje daugiausia ją naudodavau namuose, ypač blogomis dienomis. Kartais išeidavau į kiemą pasimėgauti saule, vėlgi su lazda rankoje.
Nebepratusi prašyti pagalbos, šis pokytis buvo nemenkas iššūkis. Tačiau pamažu lazdą pradėjau naudoti ir už namų ribų, ypač svečiuose pas draugus.
Lazdos nauda kasdienybėje
Kai išmokau komfortiškai naudotis lazda, tapo daug paprasčiau susidoroti su sunkesnėmis dienomis. Nebereikėjo nuolat kreiptis pagalbos į artimuosius: užlipti laiptais ar ilgiau pabūti su draugais tapo įveikiama užduotimi. Gal prireikdavo kiek daugiau laiko, tačiau atgavau šiek tiek savarankiškumo, o tai buvo didelis žingsnis pirmyn.
Sergant ankiloziniu spondilitu ar kita lėtine liga, simptomai gali kisti – vadinamos ligos paūmėjimo bangos keičiasi ramybės laikotarpiais. Vieną dieną jaučiuosi pakenčiamai, o kitą – beveik nepajudu iš lovos. Tokiais atvejais labai svarbu nuolat turėti mobilumo priemonę po ranka, nes niekada nežinai, kada jos prireiks.
