Utėlės – tai labai maži parazitai, galintys plisti per artimą kontaktą ir naudojantis bendrais daiktais, pavyzdžiui, kepurėmis ar plaukų šepečiais. Dažniausiai jos sukelia niežulį ir nemalonų kutenimo pojūtį, tarsi plaukuose ar ant odos kažkas judėtų.
Medicinos praktikoje pastebima, kad dažniau utėlėmis užsikrečia ir jas perduoda vaikai, nes jie dažniau būna arti vieni kitų žaidimų metu ir linkę dalintis asmeniniais daiktais. Vis dėlto užsikrėsti gali bet kas, todėl svarbu mokėti atpažinti būdingus požymius ir tinkamai pasitikrinti.
Utėlių rūšys
Nors visos utėlės priklauso parazitų grupei, kasdienėje praktikoje išskiriamos trys pagrindinės rūšys – jos skiriasi tuo, kur dažniausiai gyvena ir kur sukelia simptomus.
- Galvos utėlės – aptinkamos plaukuose ir ant galvos odos, dažniausiai pakaušio srityje, ties ausimis ir sprande.
- Kūno utėlės – paprastai „įsikuria“ drabužiuose ar patalynėje, o maitintis pereina ant žmogaus odos.
- Gaktos utėlės (dar vadinamos „krabais“) – dažniausiai aptinkamos gaktos plaukuose ir aplinkinėje odoje.
Pagrindinis simptomas – niežulys
Pagal dabartines medicinos žinias, dažniausias bet kurios rūšies utėlių požymis yra niežulys. Jis atsiranda todėl, kad įkandimai sukelia organizmo reakciją (dažniausiai alerginę), dėl kurios oda ima niežėti.
Svarbu žinoti, kad niežėjimas ne visada pasireiškia iš karto. Esant nedideliam užsikrėtimui, ypač pirmą kartą, simptomai gali atsirasti vėliau – kartais žmogus jų nejaučia kelias savaites.
Kokie dar požymiai gali pasireikšti
Be ryškaus niežulio, gali pasitaikyti ir kitų simptomų, kuriuos žmonės neretai priskiria kitoms odos problemoms.
- Kutenimo ar „ropojimo“ jausmas galvos odoje, plaukuose ar ant kūno.
- Įdrėskimai ar žaizdelės dėl kasymosi.
- Dirglumas (ypač vaikams), suprastėjusi savijauta dėl nuolatinio diskomforto.
- Sunkesnis užmigimas ar prastesnis miegas.
- Paraudę, smulkūs iškilūs bėrimai ar gumbeliai (galvos, sprando, pečių srityje ar gaktos zonoje – priklausomai nuo rūšies).
- Matomos utėlių kiaušinėlių sankaupos plaukuose – smulkūs balkšvi „grūdeliai“.
Utėlių kiaušinėliai dažnai vadinami glindomis. Jie prisitvirtina prie plauko stiebo ir gali būti sunkiai pašalinami, nes „nebyra“ kaip paprastos dulkės ar nešvarumai.
Kaip pasitikrinti, ar nėra galvos utėlių
Niežtinti galvos oda ne visada reiškia utėles. Panašiai gali pasireikšti pleiskanos, egzema ar jautrumas plaukų priežiūros priemonėms. Dėl to, ypač vaikams, verta atlikti kryptingą patikrą.
Praktiniai žingsniai
- Sudrėkinkite plaukus. Drėgni plaukai sulėtina utėlių judėjimą, todėl jas lengviau pastebėti.
- Naudokite tankių dantukų šukas. Atskirinėkite sruogas ir šukuokite sistemingai.
- Pasirūpinkite geru apšvietimu. Ryški šviesa padeda matyti smulkius vabzdžius ir glindas.
Esant užsikrėtimui, galima pastebėti smulkius rusvus vabzdžius (maždaug sezamo sėklos dydžio) arba glindas, kurios atrodo tarsi tvirtai priklijuotos prie pavienių plaukų.
Kartais žmonės dvejoja, ar mato glindas, ar tik nešvarumus. Praktinis skirtumas toks: nešvarumus paprastai galima lengvai nubraukti ar iššukuoti, o glindos dažnai laikosi tvirčiau ir nusiima sunkiau.
Kaip sumažinti užsikrėtimo riziką namuose
Galvos utėlės yra užkrečiamos, todėl, nustačius atvejį šeimoje, verta imtis priemonių, kad jos neplistų toliau.
- Nesidalykite asmeniniais daiktais: šukomis, šepečiais, plaukų segtukais, galvos apdangalais.
- Reguliariai skalbkite drabužius, patalynę ir rankšluosčius.
- Jei įtariate užkrėtimą, išsiurbkite grindis ir minkštus baldus.
- Klinikinėje praktikoje neretai patariama laikinai apriboti dažnai naudojamų minkštų baldų kontaktą, pavyzdžiui, uždengiant juos uždangalu tam tikram laikotarpiui.
Profilaktika mokykloje ir darželyje
Ugdymo įstaigose utėlėms plisti palankios sąlygos, nes vaikai žaidžia arti vieni kitų. Visiškai užkirsti kelio plitimui sunku net laikantis geros higienos.
- Galima paprašyti vaiko žaidimų metu vengti tiesioginio kontakto „galva prie galvos“.
- Jei įmanoma, padeda atskirai laikomi galvos apdangalai ir viršutiniai drabužiai (mažiau bendrų kabinimo vietų).
Jei utėlės vis tiek atsiranda, simptomai ir užkrėtimas paprastai valdomi gydymo priemonėmis, kurias gali skirti arba rekomenduoti sveikatos priežiūros specialistas.
Galvos utėlių gydymas
Utėles galima naikinti tiek nereceptinėmis priemonėmis, tiek vaistais, kuriuos paskiria gydytojas. Nereceptiniuose preparatuose dažnai naudojamos veikliosios medžiagos, tokios kaip piretrinas ar permetrinas (paprastai šampūnų ar losjonų sudėtyje).
Gydytojas, įvertinęs situaciją, gali skirti ir kitus vaistus. Klinikinėje praktikoje naudojami, pavyzdžiui, malationas, benzilo alkoholio losjonas ar lindano šampūnas.
Naudojant bet kurią priemonę svarbu laikytis pakuotėje pateiktų nurodymų ir gydytojo rekomendacijų, nes netinkamas vartojimas gali sumažinti gydymo efektyvumą.
Kada verta kreiptis į gydytoją
Jei nesate tikri, ar tai utėlės, arba jei simptomai kartojasi, verta pasikonsultuoti su gydytoju. Specialistas gali patikslinti diagnozę ir padėti parinkti tinkamiausią gydymo taktiką.
Nustačius utėles, dažniausiai rekomenduojama derinti aplinkos sutvarkymą (skalbiant potencialiai užterštus tekstilės gaminius, valant namus) ir, jei reikia, taikyti gydymo priemones. Tai padeda sumažinti pakartotinio užsikrėtimo tikimybę ir greičiau suvaldyti simptomus.
