Pedofobija – tai neracionali kūdikių ir mažų vaikų baimė, sukelianti stiprų nerimą ar net paniką. Žodis „pedofobija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „paida“, reiškiančio vaikus, ir „phobos“, kuris reiškia baimę.
Kas yra pedofobija?
Ši fobija priskiriama specifiniams nerimo sutrikimams, kai stipri baimė kyla susidūrus su tam tikru objektu ar situacija – šiuo atveju, su vaikais ar kūdikiais. Netgi vien mintis apie vaikų buvimą šalia gali sukelti nerimą ar vengimo reakciją.
Iš kur atsiranda vaikų baimė?
Neretai šis sutrikimas išsivysto po neigiamos ar traumuojančios patirties su vaikais – tai gali būti įvykiai, nutikę tiek vaikystėje, tiek suaugus. Kartais žmogus stebi kitų patirtis ar įsivaizduoja situacijas, kurios sustiprina baimę.
- Skaudūs įvykiai – pavyzdžiui, netektis, smurto ar patyčių liudijimas.
- Nesėkminga nėštumo baigtis ar persileidimas.
- Vaikystėje ar vėliau patirta prievarta.
Pedofobiją neretai lydi ir kitos baimės. Pavyzdžiui, baimė užsikrėsti mikrobais (mizofobija) gali būti siejama su vaikais, kurie laikomi „mikrobų šaltiniu“. Kai kurie žmonės taip pat bijo paauglių (efebifobija) arba net lėlių (pediophobija), pastebima, kad šios baimės dažnai persidengia.
Rizikos veiksniai
Tarp dažniausiai nustatomų rizikos veiksnių pastebimos tam tikros asmenybės ypatybės ir genetiniai veiksniai. Dažniau su vaikų baime susiduria šie asmenys:
- Turintys polinkį į prievartinį tvarkos palaikymą (OCD), kuriems maži vaikai gali atrodyti chaotiški ar nevaržomi.
- Žmonės, kurių šeimoje fiksuojami kitų fobijų arba nerimo sutrikimai atvejai.
- Moterys – statistiškai jos dažniau susiduria su specifinėmis fobijomis.
- Tie, kurių šeimos nariai kenčia nuo nerimo sutrikimų, kadangi gali būti paveldimi tam tikri genetiniai polinkiai.
Pedofobijos simptomai
Vaikų baimė gali pasireikšti labai įvairiai. Dažnas žmogus supranta, jog jo baimė nėra logiška, tačiau sustabdyti kūno reakcijų nepavyksta.
- Galvos svaigimas
- Burnos džiūvimas
- Stipri nerimo ar siaubo būsena
- Pykinimas, vėmimas ar pilvo skausmai, viduriavimas
- Prakaitavimas
- Dažnas kvėpavimas, padažnėjęs širdies plakimas
- Drebėjimas
- Dusulio epizodai
Kiekvienam žmogui simptomai gali skirtis – vieni negali būti šalia jokių vaikų, kiti tik nepažįstamų, treti labai išgyvena net matydami vaikų nuotraukas ar jų įsivaizduodami.
Kaip nustatoma pedofobija?
Diagnozę dažniausiai nustato psichikos sveikatos specialistas, remdamasis simptomų pobūdžiu, trukme ir tuo, kaip jie veikia kasdienybę. Dažniausiai vaikų baimė turi pasireikšti ilgiau nei 6 mėnesius, būti stipri, sunkiai valdoma, o jos sukelti simptomai trukdyti normalią veiklą ir socialinį gyvenimą.
- Stipri ir neatlėgstanti vaikų baimė, trunkanti pusę metų ar ilgiau.
- Baimės simptomai pasireiškia net pagalvojus apie vaikus ar juos išvydus.
- Vengiama vietų, kur tikimasi sutikti vaiką ar kūdikį.
- Baimė neadekvati realiai situacijos grėsmei, bet vis tiek labai stipri.
Gydymo galimybės
Paprastai pedofobijos gydymą veda psichoterapeutas ar kitas psichikos sveikatos specialistas. Efektyviausi būdai apima psichoterapinius metodus, o retais atvejais papildomai gali būti skiriami vaistai.
- Ekspozicijos terapija (desensibilizacija) – laipsniškas susidūrimas su baimės objektu (vaikais, kūdikiais), pradedant nuo nuotraukų, filmų, situacijų analizės. Tai leidžia priprasti prie baimę sukeliančių stimulų ir ilgainiui ją susilpninti.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET) – padeda suprasti ir išanalizuoti, kaip atsirado baimė, keisti reakcijas, išmokti pažvelgti į situaciją iš šalies ir reaguoti kitaip.
- Vaistai nuo nerimo ar antidepresantai gali palengvinti simptomus, tačiau jie paprastai skiriami tik tada, kai psichoterapijos vienos neužtenka palaikyti kasdienei veiklai.
Laikui bėgant ir su specialistų pagalba apraiškos paprastai sumažėja, tačiau svarbu nenutraukti gydymo per anksti ar nekeisti nustatytų įpročių.
Ką gali lemti stipri vaikų baimė?
Negydoma pedofobija gali reikšmingai apriboti žmogaus galimybes normaliai gyventi. Tokie asmenys dažnai vengia socialinių susitikimų, gali kilti sunkumų darbe, atsirasti depresijos požymių ar net panikos priepuolių.
Nuolatinė baimė gali išauginti riziką atsiriboti nuo artimųjų, prarasti motyvaciją, o stiprūs panikos epizodai gali priminti širdies ligų simptomus – padažnėjęs pulsas, stiprus nerimas ar net krūtinės skausmas.
Kada kreiptis pagalbos?
Būtina pasikalbėti su gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu, jei:
- Baimė ar nerimas dėl vaikų trukdo kasdieniems darbams, miegui bei bendravimui
- Pastebite depresijos arba piktnaudžiavimo medžiagomis požymių
- Išgyvenama dažni panikos priepuoliai
Klausimai, kuriuos verta aptarti su specialistu
- Iš kur galėjo kilti ši baimė?
- Kokie gydymo metodai man tinkamiausi?
- Ar man tiktų ekspozicijos terapija?
- Kaip ilgai gali prireikti gydymo?
