Vengiančiojo asmenybės sutrikimas – tai ilgalaikis (dažnai nuo ankstyvos suaugystės) mąstymo, jausmų ir elgesio modelis, kuriam būdingas labai stiprus drovumas, nuolatinis menkavertiškumo jausmas ir ypač didelis jautrumas atstūmimui. Dėl to žmogui gali būti sunku kurti santykius, jaustis užtikrintai darbe ar įsitraukti į socialines situacijas.
Kaip atpažįstamas vengiančiojo asmenybės sutrikimas
Šis sutrikimas dažniausiai pasireiškia ne vien „nedrąsumu“, o nuolatiniu vengimu, kai socialinės ar profesinės situacijos kelia stiprų nerimą. Kasdienybėje tai gali atrodyti kaip nuolatinė baimė suklysti, pasirodyti „ne taip“ ar būti įvertintam neigiamai.
Dažniausi požymiai
Žmonės, turintys vengiančiojo asmenybės sutrikimą, dažnai vengia bendravimo ar artumo, nes bijo:
- atstūmimo;
- nepritarimo ar nepalankaus įvertinimo;
- gėdos ar susigėdimo;
- kritikos;
- susipažinti su naujais žmonėmis;
- artimų, intymių santykių;
- pašaipų ar pažeminimo.
Taip pat gali būti sunku patikėti, kad kiti iš tiesų mėgsta ar priima. Dėl didelio jautrumo kritikai neutralūs komentarai ar veiksmai kartais suprantami kaip neigiami, net jei taip nebuvo ketinta.
Kodėl išsivysto vengiančiojo asmenybės sutrikimas
Tiksli vengiančiojo asmenybės sutrikimo priežastis nėra žinoma. Manoma, kad įtakos gali turėti genetinių veiksnių ir aplinkos (auklėjimo, ankstyvų patirčių) derinys.
Kam rizika didesnė
Nėra patikimo būdo iš anksto pasakyti, kas šį sutrikimą išsivystys. Dažnai žmonės, kurie vėliau patiria vengiančiojo asmenybės sutrikimo simptomus, vaikystėje būna itin drovūs. Vis dėlto drovumas savaime nereiškia sutrikimo: daugelis nedrąsių vaikų suaugę jo neturi.
Jei žmogus turi šį sutrikimą, drovumas ir vengimas paprastai stiprėja bėgant metams – iki tokio lygio, kad pradedama sąmoningai šalintis žmonių ar situacijų, kuriose gali tekti būti „įvertintam“.
Kaip nustatoma diagnozė
Įtariant vengiančiojo asmenybės sutrikimą, žmogus paprastai nukreipiamas pas psichikos sveikatos specialistą, kuris įvertina simptomus, jų trukmę ir poveikį kasdieniam gyvenimui. Diagnozei svarbu, kad požymiai būtų prasidėję ne vėliau kaip ankstyvoje suaugystėje.
Dažniausiai vertinama, ar pasireiškia bent keli iš šių bruožų (paprastai – bent keturi):
- vengiama darbo veiklų, kur reikia artimesnio kontakto su kitais, nes bijoma kritikos, nepritarimo ar atstūmimo;
- nesinori įsitraukti į bendravimą, kol nėra tvirto užtikrinimo, kad būsite priimtas ir patiksite;
- santykiuose laikomasi atstumo dėl baimės būti išjuoktam ar pažemintam;
- mintys dažnai sukasi apie galimą kritiką ar atstūmimą socialinėse situacijose;
- socialinių situacijų vengiama arba jose stipriai „užsidaroma“, nes jaučiamasi nepakankamu, prastesniu už kitus;
- save žmogus vertina kaip mažiau vertingą, nepatrauklų ar negebantį;
- vengiama naujų veiklų ir asmeninės rizikos, nes bijoma susigėdinti.
Gydymas: kas padeda labiausiai
Pagrindinis ir dažniausiai veiksmingiausias vengiančiojo asmenybės sutrikimo gydymo būdas yra psichoterapija. Jos tikslas – padėti geriau suprasti, kas palaiko baimę būti atstumtam, keisti įsisenėjusius įsitikinimus apie save ir kitus bei po truputį didinti gebėjimą funkcionuoti socialinėse ir profesinėse situacijose.
Psichodinaminė psichoterapija
Psichodinaminė terapija – tai pokalbių terapijos kryptis, kuri padeda atpažinti nesąmoningas mintis ir vidinius „scenarijus“, susiformavusius dėl ankstesnių patirčių. Dirbant su praeities emociniais skauduliais ir konfliktais, gali keistis savęs vertinimas ir tai, kaip interpretuojamas kitų elgesys. Šis metodas dažnai siejamas su ilgalaikiu poveikiu, kuris gali išlikti ir pasibaigus terapijai.
Kognityvinė elgesio terapija
Kognityvinė elgesio terapija (KET) taip pat yra pokalbių terapija, tačiau ji labiau orientuota į konkrečių mąstymo klaidų ir elgesio modelių atpažinimą bei keitimą. Terapeutas padeda pastebėti, kaip tam tikri įsitikinimai (pavyzdžiui, „jei suklysiu, mane atstums“) veikia emocijas ir elgesį. Tuomet mokomasi tikrinti šių minčių pagrįstumą ir kurti realesnes, sveikesnes alternatyvas.
Vaistai
Nėra vaistų, skirtų tiesiogiai asmenybės sutrikimams gydyti. Tačiau jei kartu pasireiškia depresija ar nerimo sutrikimai, gydytojas gali skirti antidepresantų ar kitų vaistų, mažinančių šiuos simptomus.
Prognozė: ko tikėtis ilgainiui
Negydomas vengiančiojo asmenybės sutrikimas gali skatinti dar didesnę izoliaciją, o tuomet didėja rizika susidurti ir su kitais psichikos sveikatos sunkumais, pavyzdžiui:
- depresija;
- agorafobija;
- problemomis dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo.
Gydymas paprastai nepakeičia žmogaus asmenybės „per naktį“ – drovumas gali išlikti. Vis dėlto terapija dažnai padeda sumažinti simptomų intensyvumą, sustiprinti pasitikėjimą savimi ir palaipsniui išmokti lengviau megzti ryšius bei geriau jaustis darbe ir socialinėse situacijose.
