Vulvos vėžys – reta onkologinė liga, kuri pradeda vystytis moters išorinių lytinių organų srityje, vadinamoje vulva. Vulva apima kelias anatomines dalis: mažąsias ir didžiąsias lytines lūpas, klitorio sritį, makšties angą, gaktos kalnelį, šlaplės angą bei tarpvietę (sritis tarp makšties ir išangės). Šis vėžys priklauso nuo specifinių ląstelių pokyčių ir paprastai formuojasi iš išorinio odos sluoksnio. Dažniausiai prieš invazinį vėžį atsiranda ikivėžiniai audinių pažeidimai, vadinami vulvos intraepitelinės neoplazijos (VIN) židiniais. Dažniausiai vulvos vėžys vystosi lėtai per daugelį metų.
Vulvos vėžio tipai
Ši liga skirstoma pagal pažeistų ląstelių tipą. Net 90% atvejų nustatoma plokščialąstelinė karcinoma – ji formuojasi odos paviršiaus ląstelėse. Apie 5% atvejų sudaro melanoma – ji pasižymi agresyviu augimu ir greitai plinta į kitus organus. Gerokai rečiau pasitaiko bazalinių ląstelių karcinoma, Bartolino liaukos adenokarcinoma, Paget liga, sarkoma ar verukozių karcinoma.
Ligos paplitimas ir rizikos veiksniai
Vulvos vėžys – išties reta liga. Kasmet diagnozuojama kiek daugiau nei 6 000 naujų atvejų, daugiausia vyresnėms nei 50 metų moterims; daugiau nei pusė atvejų nustatomi vyresnėms nei 70 metų. Vidutinis amžius ligą diagnozuojant siekia apie 68 metus.
- Vyresnis amžius: sergamumo rizika didėja su amžiumi.
- Žmogaus papilomos virusas (ŽPV): kai kurie ŽPV tipai didina vėžio atsiradimo tikimybę.
- Lėtinės odos ligos: ypač lichen sclerosus, sukeliančios ilgalaikį uždegimą ir niežulį lytiniuose organuose.
- Vulvos intraepitelinė neoplazija (VIN): ikivėžiniai audinių pakitimai gali tapti vulvos vėžiu, jei nelieka gydomi.
- Imuninės sistemos nusilpimas (pavyzdžiui, ŽIV infekcija).
- Rūkymas – didina daugelio vėžio tipų, tarp jų ir vulvos, riziką.
Vulvos vėžio simptomai
Į ligą gali atkreipti dėmesį išoriniai lytinių organų pokyčiai – ypač mažosiose ar didžiosiose lytinėse lūpose, tačiau vėžys gali formuotis bet kur vulvos srityje. Dažniausi požymiai:
- Odos spalvos pakitimai (patamsėjimai, pašviesėjimai, balti plotai).
- Odos sustorėjimas, sukietėjimas ar šiurkštumas.
- Gumbeliai, karpas primenančios ataugos ar negyjančios žaizdelės.
- Ilgą laiką pasireiškiantis niežėjimas ar deginimo jausmas.
- Kraujavimas, nesusijęs su menstruacijomis.
- Skausmas ir jautrumas, galintis sustiprėti lytinio akto metu ar šlapinantis.
Šie simptomai gali būti susiję ir su kitomis, nevėžinėmis, ligomis, todėl rekomenduojama nelaukti ir kreiptis į gydytoją – kuo anksčiau diagnozė nustatoma, tuo gydymo rezultatai geresni.
Vulvos vėžio atsiradimo priežastys
Pagrindinis vulvos vėžio bruožas – nevaldomas ląstelių dalijimasis. Dažniausiai plokščialąstelinis vėžys susijęs su dviem priežastimis: ilgalaike žmogaus papilomos viruso infekcija ar chronišku odos uždegimu dėl lichen sclerosus. Virusas plinta lytinių santykių metu ar kontaktuojant oda į odą ir gali sukelti ne tik gimdos kaklelio, bet ir lytinių organų, išangės bei tarpvietės vėžį. Lichen sclerosus veikia chroniškai – keičiasi odos struktūra, atsiranda niežulys ir kiti uždegimo požymiai.
Kaip diagnozuojamas vulvos vėžys
Diagnozės pradžioje gydytojas įvertina paciento klinikinę istoriją, rizikos veiksnius ir įtariamus simptomus. Dažniausiai atliekami tokie tyrimai:
- Ginekologinis tyrimas: vizualiai ir palpatoriškai įvertinama vulvos oda, makšties ir (jei reikia) tiesiosios žarnos būklė, naudojamas spekulius.
- PAP testas: gaunamas ląstelių mėginys iš makšties ar gimdos kaklelio, ištiriamas dėl vėžinių pakitimų, galimas ir ŽPV testas.
- Kolposkopija: naudojant specialų priartinantį prietaisą (kolposkopą) apžiūrima vulvos, makšties, gimdos kaklelio gleivinė, pakitimai išryškinami rūgšties tirpalu.
- Biopsija: paimamas įtartinos odos ar gleivinės gabalėlis histologiniam ištyrimui – tai vienintelis garantuotas būdas patvirtinti vėžio diagnozę.
Vėžio išplitimo nustatymas
Jei diagnozuotas vėžys, toliau atliekami tyrimai įvertinti, ar liga neperžengė vulvos ribų. Metastazavęs vėžys (kai ląstelės išplitusios po organizmą) gydomas kur kas sudėtingiau, nei sustojęs vulvos srityje. Dažniausiai naudojami tyrimai:
- Cistoskopija: tiriama šlaplė ar šlapimo pūslė.
- Proktoskopija: vertinama tiesiosios žarnos ar išangės gleivinė.
- Vaizdiniai tyrimai: rentgenas, kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso (MRT) ir pozitronų emisijos tomografija (PET) padeda aptikti vėžio išplitimą.
- Sarginio limfmazgio biopsija: vertinama ar artimiausi limfmazgiai (dažniausiai kirkšnyse) nėra paveikti vėžio ląstelių.
Vulvos vėžio stadijos
Stadijos nustatymas padeda suplanuoti individualų gydymą. Išskiriamos keturios pagrindinės stadijos:
- I stadija – vėžys randamas tik vulvoje ar tarpvietėje, galima smulkesnė IA (navikas iki 2 cm ir neplinta giliau nei 1 mm) ir IB (didesnis ar giliau paplitęs navikas) stadijų diferenciacija.
- II stadija – navikas paveikia apatinę šlaplės, apatinę makšties dalį ar išangę.
- III stadija – metastazės randamos viename ar keliuose aplinkiniuose limfmazgiuose; stadijos apibrėžiamos pagal limfmazgių dydį ir kiekį.
- IV stadija – vėžys perauga į aukščiau esančias struktūras ar plinta į nutolusius organus.
Gydymo galimybės
Gydymas visada parenkamas individualiai, įvertinus bendrą sveikatos būklę, vėžio tipą, stadiją bei ar liga atsinaujino. Dažniausiai taikomi šie metodai:
Chirurginis gydymas
- Lazerinė operacija: vėžio pakitimai šalinami lazerio spinduliu be pjūvio kraujavimo.
- Vietinė rezekcija: išoperuojamas navikas ir dalis aplinkinių sveikų audinių, esant reikalui pašalinami ir limfmazgiai.
- Vulvektomija: pašalinama dalis ar visa vulva, kartu dažnai reikia šalinti ir limfmazgius, kai prireikia, pritaikomi odos transplantai.
- Pilvo dugno ekstirpacija: sudėtingiausia operacija, kai pašalinamos kelios dubens organų struktūros bei limfmazgiai, o šlapimas ir išmatos nukreipiami į išorę per specialius angas.
Spindulinė (radioterapija) terapija
Vėžio gydymui dažniausiai naudojama išorinė spindulinė terapija – didelės energijos spinduliai nukreipiami tiksliai į pažeistą vietą. Radioterapija dažnai taikoma kartu su chemoterapija arba prieš chirurginį gydymą navikui susitraukti, arba po operacijos – kad būtų sunaikintos likusios vėžio ląstelės.
Chemoterapija
Naudojami specialūs vaistai, naikinantys vėžio ląsteles visame organizme. Jie gali būti įšvirkščiami į veną, raumenį ar vartojami tabletėmis. Kai kuriais atvejais skiriami vietiniai preparatai – tepalai ar kremai, tepami ant vulvos odos, siekiant lokalizuoto poveikio. Dažnai taikomi vaistai – cisplatina ir fluorouracilas.
Imunoterapija
Šios terapijos esmė – padėti organizmo imuninei sistemai atpažinti ir naikinti vėžio ląsteles. Gydymui naudojami, pavyzdžiui, imichimodo kremai, taikomi ant odos pakitimų.
Stebėjimas po gydymo
Pasibaigus gydymui būtini reguliarūs vizitai ir tyrimai, kad laiku būtų pastebėti naviko atsinaujinimo požymiai ar naujų ikivėžinių pakitimų atsiradimas. Paprastai atliekami tokie pat tyrimai, kokie buvo naudoti diagnozuojant ligą.
Profilaktika
Didžiausią apsaugą nuo vulvos vėžio suteikia žmogaus papilomos viruso (ŽPV) vakcina – taip sumažinama infekcijos rizika ir ilgainiui sumažėja vėžio atvejų. Rekomenduojama reguliariai lankytis ginekologo kabinete, bent kartą per metus atlikti patikrą, o atsiradus bet kuriam įtartinam simptomui – nedelsti ir pasitikrinti.
Ligos eiga ir prognozė
Nors vulvos vėžys laikomas sunkia ir grėsminga liga, anksti ją nustačius gydymas dažniausiai būna efektyvus, o pacientės gali gyventi ilgai be atkryčių. Neišgydyta liga kelia pavojų gyvybei, ypač kai išplitusi į limfmazgius ar kitus organus. Vidutinė penkerių metų išgyvenamumo tikimybė siekia apie 70%. Jei vėžys aptinkamas lokalizuotas (neišplitęs už vulvos), išgyvenamumas žymiai didesnis ir siekia apie 86%. Jei vėžys metastazuoja, rodikliai krenta iki maždaug 30%.
Galutinė prognozė priklauso nuo bendros sveikatos būklės, vėžio tipo, stadijos bei gydymo sėkmės. Visuomet verta aptarti savo atvejį su gydančiu specialistu.
Kasdienis gyvenimas po diagnozės
Vulvos vėžys ir jo gydymas gali pakeisti kūno pojūčius ar išvaizdą, tačiau tai nereiškia, kad privalote vengti artumo. Jei kyla klausimų dėl intymaus gyvenimo ar emocinės savijautos, drąsiai užduokite juos gydytojui – jis gali padėti rasti tiek psichologinės, tiek praktinės paramos.
Kur dažniausiai prasideda vulvos vėžys?
Dažniausiai pirmieji vėžio pakitimai atsiranda mažosiose arba didžiosiose lytinėse lūpose, rečiau – klitoriuje ar Bartolino liaukose.
Pirma vulvos vėžio stadija
Ši stadija reiškia, kad navikas apsiriboja vulvos ar tarpvietės audiniais: IA stadija – iki 2 cm dydžio ir beveik neplinta į gilesnius sluoksnius, IB stadija – didesni, gilesni augliai. Kuo anksčiau liga pastebima, tuo palankesnės gydymo galimybės.
