Tulžies latakų striktūra: simptomai, priežastys, gydymas

Biliarinės striktūros – tai būklė, kai tulžies latakai susiaurėja dėl uždegimo, randėjimo ar užsikimšimo. Dėl šio susiaurėjimo tulžies tėkmė iš kepenų į plonąją žarną labai apsunkinama. Kai tulžis kaupiasi organizme, ima trikti riebalų ir kitų maisto medžiagų virškinimas. Medicinoje ši būklė dar vadinama tulžies latakų striktūra.

Kas yra tulžies latakai?

Tulžies latakai – tai mažos vamzdelio formos struktūros, jungiančios kepenis, tulžies pūslę ir plonąją žarną. Kepenys nuolat gamina tulžį, kuri reikalinga suvirškinti riebalus ir baltymus. Tulžis per latakus keliauja iki žarnyno, kuriame dalyvauja virškinime. Tulžies latakas taip pat jungiasi su kasos lataku, per kurį patenka virškinimo fermentai.

Kaip dažnai pasitaiko tulžies latakų susiaurėjimas?

Tiksliai nėra žinoma, kiek žmonių kasmet susiduria su biliarinėmis striktūromis, tačiau stebima, kad ši problema tampa vis dažnesnė. Viena iš galimų priežasčių – didėjantis tulžies pūslės šalinimo operacijų skaičius, ypač kai jos atliekamos laparoskopiniu būdu. Operacijų metu kartais pažeidžiami arba randėja tulžies latakai, todėl jie siaurėja. Vaikai šia liga serga retai.

Biliarinės striktūros priežastys

Kai kuriems žmonėms, ypač naujagimiams, tulžies latakai iš karto po gimimo būna nenormaliai siauri – tai įgimtas sutrikimas, bet tokie atvejai labai reti. Dažniausiai apie 70 % biliarinių striktūrų sukelia piktybiniai navikai: kasos vėžys ir tulžies latakų vėžys (cholangiokarcinoma) yra pagrindinės šios problemos priežastys.

Susiję įrašai

Kai kurie kiti vėžiai taip pat gali lemti tulžies latakų susiaurėjimą: kepenų ląstelių vėžys, tulžies pūslės vėžys, limfoma, perauga kiti vėžiniai susirgimai.
Ši būklė gali atsirasti ir dėl plonosios žarnos navikų.

Be vėžinių ligų, apie 30 % atvejų biliariniai susiaurėjimai išsivysto dėl kitų priežasčių:

Pilvo traumos ar sužeidimai
Kasos ar tulžies latakų uždegimas, taip pat autoimuninės kilmės pankreatitas
Randai tulžies latakuose, susidarę dėl tulžies akmenų
Mirizzi sindromas (užstrigęs tulžies akmuo)
Pirminė tulžies cholangitas ar pirminė sklerozuojanti cholangitas
Gydymas radioterapija

Anastomozinė tulžies latakų striktūra

Po kepenų persodinimo ar tam tikrų sudėtingų operacijų, kai chirurgai sujungia naujas tulžies latakų atkarpas, gali susiformuoti būdingas susiaurėjimas – vadinamasis anastomozės striktūra. Tokia komplikacija atsiranda dėl randėjimo toje vietoje, kur buvo atlikta jungtis.

Biliarinės striktūros simptomai

Biliarinės striktūros pradžioje gali būti nepastebimos, tačiau vėliau pasireiškia tokiais požymiais:

Skausmas pilvo viršutinėje dešinėje dalyje
Pakilusi kūno temperatūra, šaltkrėtis
Pakitusi išmatų spalva (pilkšvos ar blyškios išmatos)
Odos niežėjimas
Gelta (odai ir akių baltymams įgijus geltoną atspalvį)
Prastas apetitas
Pykinimas ar vėmimas

Galimos komplikacijos

Jei užsikimšimas ar susiaurėjimas užsitęsia, tulžis pradeda kauptis kepenyse ir kyla infekcijos, kepenų ligos ar net cirozės rizika.

Biliarinės striktūros diagnostika

Virškinamojo trakto ligas, tarp jų ir tulžies latakų striktūras, diagnozuoja ir gydo gastroenterologai.

Diagnozuojant šią būklę, dažniausiai atliekami kraujo tyrimai:

Bilirubino kiekio matavimas – jei tulžis nesiseka pasišalinti, bilirubinas didėja, o kraujyje lieka daugiau šio tulžies pigmento.
Kepenų fermentų tyrimai – pagal jų padidėjimą suprantama, ar kepenys dirba įprastai.

Tulžies latakų susiaurėjimų vaizdiniai tyrimai

Ultragarsinis tyrimas – leidžia apžiūrėti ar nėra latakų pakitimų, užsikimšimų, deformacijų. Gali būti atliekamas per pilvo sieną, kepenis ar endoskopu.
Endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP) – šiuo būdu gydytojas su lanksčiu vamzdeliu ir specialiais instrumentais pasiekia virškinamojo trakto organus bei tulžies latakus. Jei reikia, gali būti paimta audinių biopsija.
Magnetinio rezonanso cholangiopankreatografija (MRCP) – tai modernus MR tyrimas, detaliai apžiūrintis tulžies latakus, kepenis, kasą ir tulžies pūslę.
Percutinė transhepatinė cholangiografija (PTC) – rentgeninis tyrimas su kontrastine medžiaga, kurio metu stebima, kaip dažas juda iš kepenų per tulžies latakus iki žarnyno.

Biliarinės striktūros gydymas

Daugeliu atvejų gydymas parenkamas pagal susiaurėjimo priežastį, o kai kuriuos gydymo žingsnius galima atlikti iš karto diagnostinių procedūrų metu, pavyzdžiui, atliekant ERCP ar PTC.

Pašalinti ar suskaldyti užstrigusius tulžies akmenis
Praskleisti susiaurėjusį lataką balionu ir įdėti stentą (specialų vamzdelį), kad latakas liktų atviras
Pašalinti navikinius audinius

Chirurginiai gydymo metodai

Nedidelei pacientų daliai, ypač jei susiaurėjimą lemia vėžiniai pakitimai, gali prireikti chirurginės intervencijos. Galimos tokios operacijos:

Apvedimo operacija, kai tulžis nukreipiama aplenkiant užblokuotą lataką tiesiai į plonąją žarną
Susiaurėjusių tulžies latakų pašalinimas ir sveikų dalių sujungimas su žarnynu

Ar pasikartojimai galimi?

Net ir po sėkmingo gydymo gali pasitaikyti, kad tulžies latakas vėl susiaurėja. Tokiais atvejais gydytojas gali siūlyti papildomą chirurginį gydymą – visiškai pašalinti siaurą latako dalį ir iš naujo sujungti sveikus audinius.

Gydymo komplikacijos

Po tam tikrų procedūrų, pavyzdžiui, atliekant ERCP, kai kuriems žmonėms gali išsivystyti ūmus kasos uždegimas (pankreatitas).

Biliarinės striktūros prevencija

Siekiant sumažinti riziką susirgti tulžies latakų susiaurėjimu, rekomenduojama:

Subalansuota mityba, gausi šviežių vaisių ir daržovių
Cholesterolio mažinimas, kad sumažėtų tulžies akmenų rizika ir būtų išvengta tulžies pūslės problemų
Sveiko kūno svorio išlaikymas
Pagalbos paieška dėl žalingo alkoholio vartojimo, norint išvengti kasos ir kepenų žalojimo bei uždegimų

Biliarinės striktūros eiga ir gyvenimas po gydymo

Būklės prognozė priklauso nuo ją sukėlusios priežasties. Daugeliu atvejų gydymas efektyviai atkuria normalią tulžies tekėjimą, tačiau sudėtingesnės ligos, pavyzdžiui, vėžys, gali reikalauti ilgesnio ar sudėtingesnio gydymo.

Pilnas pasveikimas, darbingumo ir kasdienės veiklos atkūrimas didele dalimi priklauso nuo pasirinktos gydymo metodikos. Minimaliai invazinės procedūros, tokios kaip ERCP, padeda greičiau grįžti į normalų gyvenimo ritmą, sukelia mažiau skausmo, lyginant su sudėtingomis atviromis operacijomis.

Labai svarbu laikytis specialistų rekomendacijų, kad gijimas praeitų sklandžiai. Gali tekti laikinai keisti mitybą – rinktis lengvai virškinamą maistą ar kuriam laikui atsisakyti įprastų patiekalų.