Disgrafija yra neurologinis raidos sutrikimas, kuris trukdo žmogui rašyti taip lengvai, kaip leidžia jo amžius ir pažintiniai gebėjimai, nors jis gavo pakankamai mokymosi pagalbos ir ugdymo. Šis sunkumas dažniausiai pastebimas vaikams, kurie pradeda mokytis rašyti, tačiau pasitaiko ir suaugusiems – ypač jei sutrikimas atsiranda po galvos ar smegenų pažeidimo. Disgrafija dažniausiai apibūdinama kaip konkretus rašytinės raiškos mokymosi sutrikimas.
Kaip rašymas susijęs su smegenų veikla?
Rašyti išmokti nėra paprasta – tai apjungia daugybę įgūdžių ir nervinės sistemos funkcijų. Sėkmingas rašymas reikalauja:
- Smulkiosios motorikos įgūdžių;
- Gebėjimo suvokti erdvę aplink save (erdvinio suvokimo);
- Jungtinės atminties – galėjimo laikyti ir apdoroti informaciją mintyse;
- Ortografinio kodavimo – gebėjimo sudėlioti, išsaugoti bei atpažinti raidžių, skaičių ar simbolių struktūrą;
- Kalbos suvokimo ir apdorojimo;
- Gebėjimo planuoti bei organizuoti mintis.
Būtent todėl rašymas yra sudėtingas procesas, o pasitaikantys sutrikimai tapatinami su bendra sąvoka „disgrafija“, kuri apima įvairius sunkumus ir gali pasireikšti skirtingais būdais.
Disgrafija ir kiti raidos sutrikimai
Nors dažnai maišoma, disgrafija ir disleksija – skirtingi neurologiniai sutrikimai. Disleksija pažeidžia gebėjimą skaityti, ją turintys asmenys dažniau pastebi sunkumų atpažinti žodžius ar sklandžiai skaidyti žodžius į garsus. Disgrafija labiausiai išryškėja rašymo veikloje: nuo raidžių formavimo iki minčių dėstymo raštu bei sakinių konstravimo.
Taip pat dažnas klausimas, ar disgrafija yra susijusi su autizmo spektro sutrikimu. Atsakymas: nors disgrafija išties pastebima daugeliui autizmo turinčių asmenų, ji nėra autizmo forma ir gali pasireikšti be kitų raidos sutrikimų.
Kas ir kaip dažnai susiduria su disgrafija?
Disgrafija gali būti diagnozuota tiek vaikams, tiek suaugusiems. Berniukams šis sutrikimas nustatomas dažniau negu mergaitėms. Pastebėta, jog disgrafija dažnai pasitaiko šeimose, kuriose jau būta panašaus sunkumo atvejų, ypač jei vaikas serga autizmo spektro arba dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimu.
Remiantis mokslininkų vertinimais, nuo 5 iki 20 procentų žmonių gali turėti disgrafijos požymių, tačiau tikslus paplitimas nėra aiškus, nes šis sutrikimas dažnai neatpažįstamas arba supainiojamas su kitomis problemomis.
Disgrafijos simptomai
Žmonės, turintys disgrafiją, dažnai susiduria su didesniais sunkumais rašydami nei bendraamžiai. Tipiški požymiai gali pasireikšti įvairiai:
- Nelygi arba sunkiai įskaitoma rašysena;
- Netinkamas raidžių ir žodžių atstumas ar dydis;
- Dažnos rašybos klaidos;
- Neišvystyta smulkioji motorika;
- Lėtesnis rašymo tempas;
- Dgramatinės klaidos;
- Sunku formuoti rišlius, taisyklingus sakinius;
- Rašant raidės gali būti apverstos, painiojamos didžiosios ir mažosios raidės;
- Pasitaiko žodžių praleidimų, netikslus jų išdėstymas sakinyje, neteisingai vartojami veiksmažodžiai ar įvardžiai.
Vienas ar keli iš šių požymių dar nereiškia, kad vaikas turi disgrafiją. Tačiau jei pastebima, kad rašymo įgūdžiai atsilieka nuo amžiaus normų, vertėtų pasikonsultuoti dėl tikslesnio įvertinimo.
Kaip nustatoma disgrafija?
Disgrafijos diagnostika nėra paprasta, nes šiam sutrikimui nėra aiškių medicininių ribų ar atskirų kriterijų. Specialistai įvertina vaiko stipriąsias ir silpnąsias mokymosi puses, rašymo sunkumus bei jų pobūdį, taip pat stebi, kiek specialus ugdymas padeda mokslams.
- Rašysenos vertinimo testai, nustatantys greitį ir įskaitomumą;
- Beery vizuomotorinės integracijos testas, kuris parodo, ar vaiko vaizdiniai ir motoriniai įgūdžiai dera rašant;
- Kiti akademiniai testai, priklausomai nuo konkretaus atvejo ir reikalui esant – platus mokymosi įgūdžių vertinimas.
Paprastai vertinimuose dalyvauja įvairių sričių specialistai – ergoterapeutai, psichologai, logopedai, kineziterapeutai ar neuropsichologai. Didelė reikšmė teikiama ir mokyklinių pasiekimų istorijai bei ankstyviems specialiosios pagalbos bandymams.
Ankstyvas įvertinimas dažnai duoda geresnių rezultatų, nes kuo anksčiau nustatomas sutrikimas, tuo greičiau galima pradėti taikyti efektyvias strategijas.
Ką daryti nustačius disgrafiją?
Kiekvieno turinčiojo disgrafiją sunkumai yra saviti, todėl pagalbos būdai parenkami individualiai. Šiuo metu nėra vaistų, galinčių išspręsti rašymo sunkumus, tad pagrindinį vaidmenį atlieka specialus ugdymas ir mokymosi pritaikymas.
- Pritaikymas: suteikiamos pagalbinės priemonės arba leidžiama rašyti kitaip, nesiimant keisti mokomojo turinio;
- Mokymosi turinio keitimas: pritaikoma užduočių vertinimo tvarka, pavyzdžiui, leidžiama atsakyti žodžiu vietoj raštu;
- Specialus mokymas: taikomi konkretūs metodai, padedantys mažinti rašymo sunkumus ir ugdyti naujus rašymo įgūdžius.
Bendradarbiavimas su mokykla, mokytojų ir tėvų parama yra itin svarbus, siekiant pritaikyti ir nuolat tobulinti vaiko mokymosi planą.
Ar galima išvengti disgrafijos?
Disgrafijos išvengti neįmanoma – jos atsiradimą lemia ne pakankamo rašymo įgūdžių ugdymo, o smegenų veiklos ypatumai ir dažni paveldimumo atvejai. Tačiau kiekvienam vaikui galima sudaryti individualų pagalbos planą ir padėti atrasti jam tinkamiausius mokymosi būdus.
Svarbu laiku atpažinti sunkumus ir pradėti taikyti tinkamą pagalbą, kad rašymo sunkumai netrukdytų tolesniam akademiniam tobulėjimui.
Disgrafijos pasekmės ir gyvenimas su šiuo sutrikimu
Neatpažįstama disgrafija gali stipriai paveikti vaiko mokymosi pasiekimus mokykloje, dažnai vaiką klaidingai priskiriant prie tingių ar netvarkingų, nors iš tikrųjų jis tiesiog susiduria su specifiniu mokymosi sunkumu. Dėl to nukenčia pasitikėjimas savimi ir motyvacija, vaikas gali galvoti, jog yra mažiau gabus nei iš tiesų. Mokytojų, tėvų ir aplinkinių supratingumas bei palaikymas yra labai svarbus, kad vaikas drąsiai siektų savo tikslų ir augtų pasitikintis savo galimybėmis.
Disgrafija nereiškia nei intelekto stokos, nei nenoro mokytis. Labai svarbu išmokti ieškoti ir taikyti individualias priemones, kurių dėka vaikas galėtų pasiekti savo potencialą. Specialūs rašiklio laikikliai, pratimai smulkiajai motorikai lavinti, kompiuterinės programos ar užduočių planuotojai gali gerokai palengvinti kasdienį rašymo procesą.
Tėvai, mokykla ir specialistai, kartu dirbdami, gali padėti vaikui prisitaikyti ir rasti geriausius sprendimus, kurie taptų sėkmės pagrindu tiek moksluose, tiek kasdieniame gyvenime.
