Hepatorenalinis sindromas – tai grėsminga ir labai rimta komplikacija, kuri išsivysto pažengus kepenų ligai ir lemia inkstų veiklos sutrikimą. Šio sindromo metu staiga pasireiškia inkstų funkcijos nepakankamumas, nors iki tol inkstų ligų žmogus neturėjo, o jų audiniai išlieka sveiki – pagrindinė problema kyla dėl pablogėjusios inkstų kraujotakos, susijusios su kepenų pažeidimu.
Kas patiria hepatorenalinį sindromą
Hepatorenalinis sindromas dažniausiai išsivysto žmonėms, kurie jau serga sunkia lėtine kepenų liga. Ypač didelė rizika kyla tuomet, kai kepenys jau yra stipriai pažeistos, progresuoja cirozė, ir žmogus priartėja prie kepenų nepakankamumo ribos. Esant lėtiniam kepenų pažeidimui, ilgainiui vystosi cirozė – randėjantys kepenų audiniai trikdo organo kraujotaką ir lemia funkcijų prastėjimą. Hepatorenalinis sindromas užfiksuojamas ir po ūminių, netikėtų kepenų pažeidimų.
Statistika rodo, kad šis sindromas pasireiškia maždaug 40 % žmonių, sergančių itin pažengusia kepenų liga, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties – nors dažniausiai jis užklumpa vyresnius asmenis. Apie 10 % asmenų, hospitalizuotų dėl ūminio ar lėtinio kepenų nepakankamumo, irgi gali susidurti su šia komplikacija. Nors yra įvairių mechanizmų, kaip kepenų ligos paveikia inkstus, hepatorenalinis sindromas pasireiškia tuomet, kai prieš tai nebuvo jokių inkstų nepakankamumo ženklų.
Kaip cirozė lemia inkstų veiklos sutrikimus
Nors tiksli hepatorenalinio sindromo raida vis dar nagrinėjama, pagrindinė problema slypi pasikeitusiuose kraujotakos procesuose. Dėl kepenų ligos, o ypač dėl portinės hipertenzijos – tai yra padidėjusio kraujospūdžio vartų venoje – inkstų kraujagyslės ima stipriai susiaurėti. Tokiu būdu sumažėja kraujo pratekėjimas pro inkstus, ir jų funkcijos pradeda lėtėti.
Portinė hipertenzija išsivysto, kai yra cirozė: kepenys randėja ir nustoja tinkamai praleisti kraują, todėl padidėja spaudimas vartų venoje bei išsišakojančiuose jos induose. Šiuos pakitimus lydi netolygūs kraujotakos svyravimai – kai kurie organai dėl to plečiasi, kiti kraujagyslės siaurėja, kas dar labiau sunkina inkstų aprūpinimą krauju.
Kas provokuoja hepatorenalinio sindromo atsiradimą
- Dažniausia „žiežirba“ tampa spontaninė bakterinė peritonitas – infekcija, apimanti pilvo ertmes gleivinę (peritoną). Tai dažnai lydi asitusą – skysčio kaupimąsi pilvo srityje, kuris yra dar vienas portinės hipertenzijos padarinys.
- Portinė hipertenzija lemia ne tik skysčių kaupimąsi pilvo srityje, bet ir gali sukelti kraujagyslių plyšimus bei kraujavimus į pilvo ertmę. Ūminis kraujo netekimas dėl virškinamojo trakto kraujavimo taip pat gali išprovokuoti hepatorenalinį sindromą.
- Dažnas diuretikų (šlapimą varančių vaistų) vartojimas taip pat gali išbalansuoti organizmo skysčius ir išprovokuoti inkstų veiklos sutrikimą. Diuretikai dažnai skiriami pacientams, kuriems dėl pažengusios kepenų ligos kaupiasi skysčiai ar atsiranda tinimas.
Hepatorenalinio sindromo simptomai
Pirmaisiais etapais šio sindromo simptomai nėra specifiniai – ligoniai jaučia silpnumą, nuolatinį nuovargį, pykinimą, skausmus pilvo srityje ar nemalonų skonį burnoje. Be to, gali pasireikšti pažengusios kepenų ligos požymiai:
- Geltonas odos ar akių baltymų atspalvis.
- Polinkis į mėlynes ir dažnesnius kraujavimus.
- Išmatų išblykštėjimas arba šlapimo patamsėjimas.
- Pilvo padidėjimas dėl ascito, padidėjusių kepenų ar blužnies.
- Odos niežėjimas.
- Psichikos pokyčiai (sumišimas, mieguistumas, orientacijos sutrikimai), kuriuos lemia vadinamoji kepenų encefalopatija.
Jei inkstų nepakankamumas progresuoja, pastebimai sumažėja šlapimo kiekis.
Hepatorenalinio sindromo diagnozė
Diagnozuojant hepatorenalinį sindromą, gydytojai pirmiausia patvirtina esantį kepenų pažeidimą bei inkstų nepakankamumą, tuomet ieško ir eliminuoja kitas galimas inkstų nepakankamumo priežastis. Tam pasitelkiami įvairūs laboratoriniai kraujo ir šlapimo tyrimai, taip pat atliekami vaizdiniai tyrimai (pvz., ultragarsas) siekiant įvertinti tiek kepenų, tiek inkstų būklę.
Gydymo galimybės
Ši būklė priskiriama prie „prerenalinio“ inkstų nepakankamumo formų – tai reiškia, kad pačių inkstų audinių pažeidimo nėra, o jų veikla sutrinka dėl blogos kraujotakos. Įprastai šių pacientų inkstuose transplantavus juos kitam žmogui, jie veiktų normaliai. Atkūrus kepenų funkciją, dažniausiai sugrįžta ir inkstų darbas.
Kai kuriems asmenims, kuriems kepenų nepakankamumas išsivystė staiga ir ūmiai, įmanoma tikėtis dalinio kepenų bei inkstų funkcijos atsigavimo. Kitiems – kepenų persodinimas tampa neišvengiamas ir dažnai būtinas labai skubiai. Tačiau ne visi pacientai gali tapti donorų sąrašo dalimi iš karto, o kai kuriems tenka laukti tinkamo donoro.
Laukiant kepenų transplantacijos, gydytojai siekia kiek įmanoma palaikyti inkstų funkciją ir palengvinti ligos sukeliamus simptomus. Šios priemonės nepašalina priežasties, tačiau gali pagerinti bendrą sveikatos būklę ir pasiruošimą operacijai. Taip pat jos padidina tikimybę sėkmingai atsigauti po transplantacijos. Dažniausiai taikomi šie gydymo būdai:
- Lašeliniai tirpalai ir elektrolitų pusiausvyros atstatymas, siekiant užtikrinti gerą kraujotaką inkstuose.
- Nutraukiami tam tikri vaistai, ypač diuretikai.
- Antibiotikų kursai susijusių infekcijų gydymui.
- Peritoninės punkcijos (paracentezės), kai šalinamas susikaupęs pilvo skystis (ascitas).
- Vazokonstriktoriai – vaistai, siaurinantys išsiplėtusias kraujagysles ir gerinantys kraujo pritekėjimą į inkstus.
- Hemodializė (dirbtinis inkstų pakaitalas) organizmui palaikyti, kol sprendžiama kepenų transplantacijos galimybė.
Kaip galima išvengti hepatorenalinio sindromo
Pagrindinis prevencijos kelias – ankstyva kepenų ligų diagnostika ir gydymas, siekiant užkirsti kelią cirozei bei jos komplikacijoms. Kadangi lėtinės kepenų ligos progresuoja lėtai per daugelį metų, tiems, kurie žino apie savo problemą, neretai pavyksta pristabdyti ligos eigą atsisakius alkoholio, koreguojant mitybą ar mažinant svorį. Visgi, ši liga dažnai kol kas nesukelia juntamų simptomų, todėl žmonės sužino apie ją tik profilaktinių patikrinimų metu.
Jeigu cirozė jau diagnozuota, o ligos eiga toliau progresuoja, rizikos visiškai išvengti hepatorenalinio sindromo nebėra. Tačiau galima sumažinti ligos suaktyvėjimo tikimybę apsaugant nuo spontaninio bakterinio peritonito – dažniausios uždegiminės komplikacijos, supančios 25 % hepatorenalinio sindromo atvejų. Profilaktinis antibiotikų skyrimas pacientams, kuriems nustatyta didelė SBP raidos rizika, reikšmingai mažina šio sindromo tikimybę.
Ligos eiga ir perspektyvos
Prognozė sergant hepatorenaliniu sindromu priklauso nuo to, ar pavyksta atlikti kepenų persodinimo operaciją. Be transplantacijos, pažengusio sindromo atveju prognozė išlieka itin prasta: vidutinė išgyvenamumo trukmė ūmiai prasidėjus ligai – apie dvi savaites. Jei liga progresuoja lėčiau, sergančiųjų be transplantacijos išgyvenamumas paprastai būna nuo trijų iki šešių mėnesių. Tuo tarpu išsivysčius visaverčiam kepenų nepakankamumui, būklė gali smarkiai blogėti – kartais žmogus nespėja sulaukti tinkamos operacijos.
Persodinimo operacija žymiai pagerina prognozę: net praėjus trims metams po kepenų transplantacijos, išgyvena apie 60 % hepatorenalinio sindromo patyrusių žmonių. Tai tik šiek tiek mažiau nei bendras kepenų persodinimo recipientų išgyvenamumas, kuris siekia 75 %. Daugeliui pavyksta atgauti ir inkstų funkciją per kelias savaites po organizmo atsigavimo, tačiau iki 5 % pacientų prireikia ilgalaikės dializės pagalbos.
